1.1.1

Trupiniais barsto laiką

Kol naktis, pabalnojusi tamsų dangų, pralėkė virš stogų

Skaldė apniukusius debesis aušros 

ir pavasariai skaldė ledus nuo apimirusių upių

mačiau kaip iš lėto žuvys pradėjo kvėpuot,  

nuo žalio žvyno švietė dar apsipūkavusios saulės spindulys

kai paskutinės šalnos nuo medžių pumpurus plėšė.

Mirksi dienos vienodos, nuobodžios 

kol mėnulis sargauja per pilnatį 

staugia šuo, stogais vaikšto šešėliai.

Niekada nesakiau, kad sugrįš.