Mažos mergaitės atminty… (4) (juodraštis)

Nuojauta
Vieną karštą vasaros pavakarę tėvas parvažiavo su šieno vežimu, ant kurio sėdėjo ir mama. Jis nukėlė ją nuo vežimo ir skubiai išvertęs šieną kažkur išvežė. Vakare mūsų klausinėjamas tik neaiškiai mykė… Lyg kažkas pakuždėjo, kad turėsiu broliuką ar sesutę. Man jau šešeri, bet pati nežinau, kaip aš tą suvokiau...
Kitą dieną tėvas grįžo iš darbo linksmas ir paslaptingai besišypsantis.
– Toks didelis… Ilgokai kankino… – aiškino jis senelei.
Nors tėvas kalbėjo puse žodžio, paslaptingai, bet suvokiau, kad yra taip kaip pakuždėjo kažkokia nuojauta… Tik nesupratau, kada, kaip ir kodėl tą suvokiau… 
Rytą tėvas pranešė, kad turime broliuką, ir mamą su juo parvažiuos kitą savaitę. Ėmėme nekantriai laukti. Senelė švariai išplovė ir sutvarkė mažąjį kambarėlį. Jame įsikurs tas naujas paslaptingas žmogutis.
Mama parsivežė jį surištą į baltą ryšulį raudoną ir negražų. Palaipsniui mažylis gražėjo, nors labiausiai nemėgo būti prausiamas – rėkdavo ir muistydavosi paguldytas į vonelę. Šiaip buvo ramus. Mataruodavo rankytėmis visą dieną, o mes visi lįsdavome jo bučiuoti. Mama prie jo neleido, kad neužkrėstume sloga ar kokios nešvaros neatneštume.

Smalsumas
Nemenkas įvykis ir laimėjimas – tėvas nupirko mums dviratį. Tiek ilgai jo prašėme. Važinėtis teko paeiliui. Į tą eilę priimdavome ir kaimynų vaikus. Kaip smagu skrieti nuo kalniuko, kai ausyse ūžia vėjas, o akyse švysčioja gyvenvietės namų trobos ir elektros stulpai!
Tėvas mokė, kaip elgtis. Parodė, kaip sustoti koja spustelėjus atgal dešinį pedalą. Prie rankenos styrojo dar ir rankinis stabdis, kurio buvo prisakyta neliesti. Pamokymą norėjosi patikrinti – buvo smalsu, ar iš tikrųjų taip, kaip sako tėvas. O gal paspaudusi rankinį stabdį stačia galva nesiversiu per vairą?!
Buvau maža. Tas keistas noras priešintis tam, kas suaugusiųjų jau patikrinta, paslaptingai viliojo. Įdomu viskas, kas uždrausta. Ilgokai laikiausi pamokymų, bet kartą visgi ryžausi patikrinti rankinį stabdį. Keisčiausia, kad mintis lyg pikta pagunda atėjo tada, kai dviratis sparčiai riedėjo nuo kalniuko. Įsitempiau ant pedalų ir užsimerkusi spustelėjau tą nelemtą stabdį. Dviratis nugriuvo ant šono, o aš keliais ir plaštakomis čiuožtelėjau žvyrkeliu. Delnai nukentėjo menkai, o keliai… Su dulkėmis maišėsi iš jų bėgantis kraujas… Staiga išdygo tėvas su tuo savo „ar aš nesakiau…“

Auklės
Labiausiai iš visų vaikiškų darbų nemėgome prižiūrėti mažojo brolio. Stengėmės, kad jis užmigtų, o mes su sese galėtume ant prieklėčio išsidėlioti savo  lėles. Jis zirzėjo reikalaudamas dėmesio ir mums trukdė. Tada medinius ratukus statydavome prieš saulę, kad jis gulėtų užsimerkęs. Taip mums rodėsi, kad jį greičiau užmigdysime. Kai po ilgoko laiko ratukus patraukus į pavėsį jis atsimerkdavo, sodindavome ant prieklėčio.
Kartą taip pusnuogis pasodintas šalia prieklėčio stulpo, jis įkrito į dilgėles ir ėmė klykti. Mamos nebuvo namie. Nežinojome, ką daryti. Visos žaizdos namuose buvo gydomos spiritu. Tad ir ištrynėme jį tuo deginančiu skysčiu. Vaikas buvo neramus, žaidimus teko atidėti. Nešiojome jį ir raminome. Jam tas patiko.
Į vakarą nuo dilgėlių jį visą išbėrė raudonomis dėmėmis. Teko suktis, kaip išvengti pastabaus mamos žvilgsnio. Apmovėme ilgas kelnytes. Buvo karšta, vaikas šuto. Mama sugrįžo vėlai, kai broliukas visas šlapias jau miegojo lovytėje. Jis blaškėsi ir per miegus niurzgėjo. Nustebusi, kodėl taip šiltai aprengtas, nutraukė kelnytes.
– O varge, – stebėjosi mama. – Kodėl vaiko kojos tokios išbertos?
Abi užsiklojusios galvas apsimetėme miegančios…

                                                                            2004