aguonos

šiandien pajutus neeilinį įkvėpimą,
nuo pačio ryto šurmuliuoju po namus –
atrodo, pačios rankos darbo imas
virtuvėj suktis, kepti pyragus

sukuos kaip bitė,
dūzgiu kaip pašėlus
ir joks darbelis man ne per sunkus.
... maniškis šypsosi į ūsą, –
„ir kas tau užaugino tuos sparnus? “

o viskas paprasta...
juk tu dar vakar,
skubėdamas po darbo į namus,
priskynei pievoj man
rausvų aguonų puokštę –

ją įteikei,
bučiuodamas į skruostą,
paglostęs mano virpančius pečius,
ir tylomis lyg priesaiką tarei –
jos gražios, padabins namus,
bet tiktai tu gėlė gražiausia,
papuošus mano bėgančius metus...

širdis lengva plasnoja,
tavam glėby aš pradingau -
už tuos žodžius,
už tą aguonų puokštę
pasauly mano nieko nėr brangiau...