Sekundžių dvylika jau kai
link žemės krentam, krentam, krentam
ir ligi kraujo lūpas kremtam,
ir iki žemės jau vieni juokai.
Sekundę keturioliktąją mes
Jau aiškiai atsi-palai-davę.
Nežinom niekados kur mus išmes,
tad keturiolika marijų ave.
Ir pater noster dvidešimt penki.
Penkiolika sekundžių krentam, ponai.
Ir dugno nematyt. Juokai menki.
Tamsa kalė ir debesys pižonai.
Jau dvidešimt sekundžių. Jau.
Per šaltą tartum plieną ploną pieną.
Menu Biliūną Joną, jo Kliudžiau,
tačiau o gracijos marija plena.
Nugludintas, jis karštas, jis
prie kaulo piršto mėsą ėda,
jis – aš apie parašiuto žiedą –
yra, o virš galvos man šienpjovys.
Mes dešimt valandų žemyn
tebekrentam su pagreičiu, tad greitis,
palikęs jan, dabar ties in,
ir nematau alyvmedžių giraitės.