Lemties Kerai. I. KALNĖNAI. 1.2. Rokselana II. IŠMINTINGIEJI

Sveiki, „Rokselana“ turėjo būti publikuota kartu su pirma dalimi, tačiau kažkodėl ją pamiršau įkelti, todėl keliu prie antros dalies. Atleiskit už šią makalynę.


1. 2. Rokselana

Nekantriai mindžikuodama pirmyn atgal prie pilies sienos, Rokselana iš įsiūčio netilpo savyje. Kaip Himenajus galėjo nuslėpti nuo jos tokį dalyką! Jis netrukus ves kitą, svetimtautę ir žinojo tai nuo mažens! Jo melas tikrai nebuvo netyčinis, jis ja, Rokselana, pasinaudojo ir pažemino visų artimųjų akyse!
Rokselana jautėsi paniekinta, bet dar labiau buvo įsiutusi. Iš užvaldžiusio įniršio ji sugriebė delno dydžio akmenį ir iš visų jėgų sviedė jį į pilies sieną. Duslus bumptelėjimas nenuramino jos gerklę apėmusio įtūžio. Ji troško sutrupinti akmeninę sieną ir suknežinti Himenajaus širdį! Žalios akys net pajuodo nuo susitvenkusių ašarų ir pykčio. Sunkus, krūtinę gniaužiantis kvėpavimas trukdė blaiviai mąstyti. Jos mintyse įkyriai sukosi tik viena mintis: „Himenajus ves kitą. Himenajus ves kitą. O aš tebuvau meilužė. “
Panikos apimta mergina sustingusiais pirštais vis griebėsi už galvos ir plaukų, tarsi tai būtų paskutinis šiaudo galas. Ji pasistengs gerokai apkartinti Himenajui gyvenimą! Jis nedrįs taip su ja pasielgti. Ji atsisakė daugelio jaunikių pasiūlymų, ji laukė... Jo, savo princo, kuris sakė mylįs, kuris gėrė jos bučinius tarsi gyvybės eliksyrą, o dabar gali pasiūlyti tik meilužės vietą jo šone! O ne! Ji pasakys, ji pasakys, ką apie visa tai galvoja! Pasigailės visa pilis dėl tokio savo įžūlumo ir pažeminimo!
Kai Himenajus išvydo savo mylimąją, ji sėdėjo ant žemės priešais pilies sieną ir mėtė į ją akmenį. Iš šono galėjo pasirodyti, kad ji nuobodžiauja, bet Himenajus matė jos įtemptus pečius ir nervingus rankų mostus.
– Tai vis dėlto atėjai, – pajutusi prisėlinusį princą šaltai tarė Rokselana.
– Rokse, aš...
– Žinau, apie tavo vedybas. Kada planavai man apie tai pasakyti? – čaižus ir aukštas merginos balso tonas pervėrė princui ausis.
– Neturiu kaip tau pasiteisinti. Vis maniau, kad ta diena neišauš, todėl atidėliojau šį pokalbį. Bet...
– Tik nesielk tarsi tu būtum nuskriaustas, – pagiežingai nutraukė Himenajų raudonplaukė, –  Visą tą laiką manimi naudojaisi ir tikiesi, kad gali ištarti menką pasiteisinimą ir viskas bus taip pat, kaip lig šiol?!
– Rokse, privalai suprasti... Aš to nenorėjau. Ta santuoka jau seniai suplanuota, aš negaliu jai pasipriešinti, tokia mano pareiga.
– Sakai pareiga? Negali pasipriešinti?! O kaip gi aš? Ar man jokių pareigų neturi?
– Rokselana, yra tokia pranašystė...
– Ką tu čia paistai?! – sukliko mergina, – Prisiimk atsakomybę, prince, už tai, ką pridirbai!
– Rokse, išklausyk manęs. Tik paklausyk! – Himenajaus balse girdėjosi neviltis, – Aš tave myliu, bet privalau vest kitą, nes taip išpranašauta! Jei aš jos nevesiu, pasmerksiu visą žmoniją kančiai ir vergovei.
– Puikusis Himenajus, kalnėnų sosto įpėdinis yra didysis pasaulio gelbėtojas, – sarkastiškas merginos balsas skaudžiai nuaidėjo vaikino širdyje, – O tą pasaulį išgelbės, tik paklausykite! ¬– isteriškai juokėsi Rokselana, – Ne stodamas į kovą, ne kariaudamas, ne teisingai ir kilniai valdydamas, – mergina vis mažiau tvardėsi, – Vesdamas svetimšalę mergšę!
– Rokselana! – sugriebė mylimąją už pečių Himenajus, – Susiimk! Taip, aš negaliu tau pasiūlyt savo rankos ir sosto, bet atiduodu tau visą savo širdį!
– Velniop ją! Viską velniop! Ir sostą, ir santuoką, ir tave, ir tavo būsimą nuotaką! Nebenoriu tavęs matyti! NIEKADA! Girdi?! Niekada! – it sužeista vilkė sustugo Rokselana.

II. IŠMINTINGIEJI

2. 1. Tesidė

Tesidė Sagran dar kartą pabandė susikaupti ir įsistebeilijo į baltą plunksną ant stalo.
– Nagi, kilk! – nekantriai ragino plunksną baltais it sniegas plaukais mergina, – Kilk, kilk, kilk!
Ir staiga plunksna pakilo! Tesidė nusijuokė ir pažvelgė į aplink pabirusias plunksnas, ištiesė sugniaužtą kumštį ir lėtai skėsdama pirštus delnu į viršų, pakrutino kiekvieną savo pirštelį. Ir plunksnos pakluso šiam gestui – jos ėmė palengva siūbuoti ore ir sklandyti aplink Tesidę. Saulės spinduliai žaidė plunksnose ir mergaitės plaukuose. Ji sukosi tarp plunksnų ir švelniai juokėsi.
– Teside! – griežtas balsas užpildė visą kambarį. Mergina nustojo suktis, plunksnos aplink tą pačią akimirką nukrito. Tesidės veidas sustingo iš baimės.
– Tėti! Negirdėjau, kaip įėjai, – bandė šypsotis princesė.
– Matau, kad mano prašymai ir tavo pažadai man, tau nieko nereiškia, – susirūpinęs galvą palingavo Augustinas Sagran. Nors jo balsas skambėjo griežtai, bet liesas veidas ir skaisčiai mėlynos akys rodė, kad šis vyras trykšta meile savo dukrai.
– Tėti, aš tik žaidžiau, man buvo labai nuobodu, aš nieko blogo nepadariau – juk tai tik plunksnos, – pamačiusi, kad tėvas labiau jaudinasi dėl jos nei pyksta, Tesidė grakščiu šuoliu užšoko tėvui ant kaklo ir išdykusio vaiko šypsena nusišypsojo. Ji buvo tokia smulki ir nedidukė, kad Augustinas net nesusiūbavo, kai dukra pasikabino jam ant kaklo.
– Vaikeli, – švelnus tėvo balsas veikė raminančiai, – Juk žinai, kad tau nevalia burti. Dar neaišku, ką tos galios gali prišaukti! Viena težinau, kad kur burtai, ten prasideda nelaimės. Ne tik mūsų karalystės, bet ir Kalnėnų tikslas – sunaikinti magiją, kad daugiau niekada nekiltų tokių kruvinų pjautynių, kaip per Didįjį karą. Niekas apie tavo galias neturi sužinoti, nes gali kilti panika ne tik mūsų karalystėje, bet dėl to gali neįvykti ir ilgai lauktos tavo vestuvės.
– Ach, tėti, sakai ilgai lauktos... Aš suprantu, kad privalau ištekėti, tas man buvo aiškinama nuo lopšio, turbūt dar būdama įsčiose girdėjau tą pranašystę, bet tikrai negaliu pasakyti, jog laukiu šių tuoktuvių, – atšlijo nuo tėvo mergina ir pažvelgė per arkomis išpuoštą baltą langą.
Nesunku buvo įskaityti jos veide, kad mergaitei be galo sunku palikti namus, aplinką, kur užaugo, artimuosius, kurie ją dievino. Žvelgdama pro savo kambario langą ji matė žydintį sodą, kuriame mėgdavo skaityti knygas, kuriame kartu su mokytojais diskutuodavo įvairiomis temomis apie istoriją, geografiją, filosofiją. Tame sode princesė jautėsi taip, tarsi ją pažinotų kiekviena gėlė ir stengtųsi kiekvieną rytą išskleisti savo žiedus vien tik todėl, kad galėtų pradžiuginti Tesidę. Pilis, kurios paveldėtoja buvo Tesidė, atrodė taip, tarsi būtų pastatyta būtent jos garbei: balto mūro sienos, apaugusios vynuogių vijokliais, apvalūs smailėjantys bokštai, grakščios kolonos ir nuostabios arkos! Nei vienas Išmintingųjų karalystės gyventojas neįsivaizdavo, kad pilis galėtų egzistuoti be princesės ir štai, jau netrukus ji paliks pilį ir išvyks ten, kur gamta atšiauri, žmonės šalto būdo, kur jos niekas nepažįsta ir nemyli.
Tačiau su vis sunkiausia princesei buvo atsisakyti minties, kad ji niekada negalės naudotis savo galiomis. Burtuose ji nematė nieko blogo, atvirkščiai – jų pagalba, manė Tesidė, galima atlikti daug gerų darbų. Mergina vis papriekaištaudavo tėvui dėl šio draudimo sakydama, kad burtai nėra nei geri, nei blogi, viskas priklauso nuo to, kas jais naudojasi. Tačiau tėvas nesileisdavo į diskusijas ir iš pilies išvarė žolininką Ergusą, kuris skatino mergaitę burti ir nuo mažens vis pamokydavo burtažodžių.
– Žinau, kas tavo galvoje, mieloji, – baltus it sniegas, ilgus mergaitės plaukus paglostė Augustinas, – Tu bijai, kad svetur tavęs nepriims, bet aš esu įsitikinęs, kad kalnėnai pamatę, kokia švelni, kilni ir išmintinga esi, greitai nusilenks ir pamils tave.
– O mano būsimas vyras? Tėti, koks jis? – viltingai į karalių sužiuro Tesidė, – Ar auklė Nanela teisi, kad princas Himenajus Gregisas kietaširdis kaip ir visi kalnėnai? Dar ji pasakojo, kad mano būsimas vyras gyvena akmeninėj, žemoj, netašytoj pilyje, į kurią retai patenka saulės šviesa... Ir dar ji sa...
– Gana, Teside! – pertraukė dukrą karalius, – Nanela plepa kas papuola ant liežuvio, reikės su ja apie tai pakalbėti, – Augustino siauros lūpos dar labiau suplonėjo ir tapo vos įžiūrimos it siūlas, – Princas Himenajus yra stiprus, pareigingas, atsakingas būsimas karalius. Aš esu tikras, kad jis niekada tavęs nepaliks bėdoje ir saugos tave lygiai taip, kaip saugočiau aš. To man pakanka, kad ramia širdimi išleisčiau tave pas kalnėnus.
– Savo galios pagalba aš galėčiau greičiau pelnyti jų nuolankumą ir meilę, – atsidusdama sušnibždėjo Tesidė, – Aš galėčiau pasinaudoti savo dovana ir padėti kalnėnams buityje, galbūt net tą baisią pilį perstatyti į panašią į mūsų...
– Tai ne dovana, Teside! Greičiau dar vienas prakeiksmas! Žmonės tiek čia, tiek Kalnėnuose bijo magijos. Su ja tu pritaptum tik pas Juoduosius! Ar to nori?! – Augustinas pakėlė toną labiau ne dėl kilusio pykčio, o pajutęs grėsmę, kas atsitiktų jo mylimai dukteriai ir visai šaliai, jei ji patektų į juodųjų rankas.
– Tėti, kartais man atrodo, kad žmonės juodųjų bijo vien dėl magijos, o ne todėl, kad jie būtų tokie jau blogi kaip pasakoja legendos.
– Teside! Aš nenoriu daugiau girdėti tokių kalbų iš tavo lūpų! – karalius juto, jog nebegali sukontroliuoti dukters minčių, – Jei tu man neprižadėsi, kad daugiau niekada savo gyvenime nesinaudosi magija, tuomet aš tau kaip KARALIUS įsakysiu man tai prisiekti!
– Tėti... – Tesidė baikščiai sužiuro į tėvą ir pasijuto jam svetima. Magija buvo tas slenkstis, kuris juos visada skyrė. Šioje karalystėje niekas nemokėjo burti, net ir išvarytas žolininkas Ergusas. Jis tik iš kažkur buvo gavęs seną burtažodžių ir užkeikimų knygą ir iš jos mokydavo Tesidę. Princesė dažnai pagalvodavo, kad pas juoduosius jai bent nebūtų uždrausta didžioji jos gyvenimo aistra, jos savastis – magija, tačiau tas mintis vydavo šalin, nes nuo mažens jai buvo aiškinama, kad juodieji – tai blogio įsikūnijimas, o kalnėnai ir išmintingieji turėtų valdyti pasaulį. Štai kodėl ji privalėjo ištekėti už pusiau laukinio, kaip pasakojo Nanela, princo Himenajaus.
– Dukra, žmonės tavimi pasitiki, mes į tave sudėjom visas savo viltis. Neapvilk mūsų. Tu mūsų vienintelis būdas padaryti šį pasaulį geresniu ir gražesniu. Ir magija prie to neprisidės. Magija gali tik pakenkti, žudyti, griauti ir sužlugdyti daugelio gyvenimus. Be to, tu net nesugebi valdyto to, kas tavo viduje. Ar jau pamiršai, kaip paskutinį kartą suniokojai visą sodą? Aš vos sugebėjau sodininkui ir kitoms smalsioms akims paaiškinti, kas tą giedrą dieną nutiko.
– Taip tėti, aš nesuvaldau savo galių, nes tu man neleidi! – ašarodama sušuko Tesidė, – Jei pasamdytum man magijos mokytoją, neabejoju, kad man sektųsi kur kas geriau!
– Gana! Gana šių kalbų. Tu daugiau nebebursi. Visai netrukus jau iškeliausi iš čia, tad ruoškis tapti paklusnia ir kilnia žmona, kuri pagimdys išpranašautą palikuonį. Tai visas tavo darbas, daugiau nebediskutuosim šia tema, – Augustino balsas nuskambėjo rūsčiau nei jis norėjo.
– Klausau karaliau, – Tesidė padarė grakštų reveransą ir nusilenkė tėvui.

2. 2. Alatėja

Liekna, šviesių ilgų plaukų moteris savo kambaryje klūpėjo prie milžiniškos skrynios, pilnutėlės įvairiausių spalvų šilko šalių, gobtuvų, skraisčių ir kitokių moteriškų apdarų. Jos baltame veide atsispindėjo įtampa ir rūpestis. Kaulėtais pirštais ji braukė kiekvieną audinį, retkarčiais priglausdavo prie veido ir pauostydavo, o tuomet sviesdavo ant karališkos lovos.
– Ir šitas per prastas! – supykusi vėl imdavo raustis skrynioje, – Nanela! Nanela! – šūktelėjo ji link durų, pro kurias iškart įgužėjo apvalaino veido moteris, plaukus paslėpusi po balta skepetaite.
– Klausau Jūsų, karaliene Alatėja, – mandagiai nusilenkė Nanela.
– Ar jau sudėjai Tesidės daiktus? Ar ji jau pasiruošusi? – nervingai į tarnaitę sužiuro karalienė. Ją kamavo baimė dėl dukters ateities, dėl laukiančių vestuvių, dėl jos likimo, – Niekaip negaliu rasti tinkamos skraistės jos plaukams pridengti, kad kelionėje jos niekas nepažintų! Ar visi pirkliai ir siuvėjai jau pristatė savo siuntas?
– Taip, ponia, visi. Bet jei pageidaujate, galiu juos sukviesti dar kartą, – pasiūlė Nanela.
– Ne, nereikia, – numojo ranka Alatėja, – Iš jų jau nupirkome viską, kas turėjo bent šiek tiek vertės. Tik niekaip nerandu tinkamos skraistės, – didelėse karalienės akyse atsispindėjo neviltis ir baimė, tikrai ne dėl skraistės.
– Man atrodo, vienas siuvėjas dar užsiliko rūmuose, galiu jį pakviesti, gal jis ras sprendimą ir greitai ką nors pasiūs, – dar kartą pasiūlė tarnaitė.
– Puiki mintis! Pašauk jį pas mane, aš išsakysiu jam savo pageidavimus, galbūt jis tikrai ką nors sugalvos! – kiek žvaliau tarusi karalienė pakilo nuo skrynios.
Išėjus auklei Nanelai, Alatėja priėjo prie miegamojo lango ir atskleidė sunkias užuolaidas. Pradariusi langą giliai įkvėpė vakarėjančio sodo gaivos. Kambarys kaipmat prisipildė bijūnų ir rožių aromatais. Lengvas vėjelis kedeno šviesius moters plaukus tarsi glostydamas ir ramindamas ją. Alatėja žinojo, kad nėra kitos išeities, kad privalo atiduoti savo dukrą kitai karalystei, kad tai išgelbės visą pasaulį. Tačiau vis tiek jai tai neatrodė tokia puiki mintis, kaip visa tai pristatinėdavo Augustinas. Apkabinusi savo liekną kūną ji piešė baisiausius scenarijus, kokius tik galėjo įsivaizduoti.
Ji prisiminė tą dieną, kai prieš kelias vasaras buvo atvykęs pats Kalnėnų karalius Kauriras Gregisas. Visa pilis sudrebėjo nuo jo ir jo vyrų palydos! Tokie baisūs ir atšiaurūs jie pasirodė Alatėjai. Kauriras neatvyko prašyti jų dukters rankos, jis atvyko susitarti visas detales, kaip vyks Tesidės gabenimas į Kalnėnų pilį. Kalnėnų karalius suvokė kaip visiškai priimtiną dalyką, jog Tesidė privalo ištekėti už jo sūnaus! Ir labiausiai karalienė įsiskaudino tada, kai Augustinas be jokios kovos nusileido Kaurirui ir iškart ėmėsi planuoti princesės perkėlimo planą. Alatėja pasišalino nuo to sąmokslo ir nuėjusi pas Tesidę, uždraudė jai pasimatyti su kalnėnų karaliumi.
Alatėja pergyveno, kad Tesidė išsigąs pusiau laukinių žmonių, kurie į ją težiūri kaip į sutarties objektą. Kiek įmanoma ilgiau ji stengėsi apsaugoti dukterį nuo gresiančios lemties. Tačiau netrukus Tesidė paliks pilį ir iškeliaus pas tuos netašytus, jėga alsuojančius vyrus. Baisiau būti ir negalėjo!
– Karaliene, Jus skubiai į sosto menę kviečia karalius! – uždususi, nesibeldusi įlėkė Nanela, – Juodieji atvyko..!

2. 3. Augustinas

Po pokalbio su dukra Augustinas jautėsi prislėgtas. Jis nieku gyvu nenorėjo įskaudinti Tesidės, bet žinojo, kad grubus jo elgesys bent kuriam laikui sustabdys princesę nuo magijos. Karalius suvokė, kad dukra pasijuto pažeminta ir atstumta, todėl tikriausiai dabar vaikštinėja nusiminusi po sodą. Augustinas žinojo, kad greitai ji vaikščios ne po žydinčius sodus ir žaliuojančias pievas, o po plikus kalnus ir akmenuotą žemę. Jam buvo liūdna dėl visos šios situacijos, jis nenorėjo atiduoti vienintelės savo dukters svetimiems žmonėms, kurie nepasižymėjo šiltu būdu. Tesidė buvo įpratusi, kad visi aplinkiniai ją besąlygiškai myli, o Kalnėnuose to nebebus, iš buvusios namų šilumos jai teliks Nanela, ištikimoji auklė.
Norėdamas nuvyti niūrias mintis apie tai, kas privalo įvykti, karalius Augustinas ilgais žingsniais nuskubėjo į pasitarimų salę, kur sukvietė rūmų tarybą. Užuot kankinęsis, nusprendė nukreipti visas jėgas į dukters perkėlimo pas Kalnėnus planą. Jis dar kartą troško įsitikinti, jog viskas iki smulkmenų apgalvota.
Kai Augustinas Sagran įžengė į posėdžių salę, visi, išskyrus Hermį, vyriausią rūmų karvedį, jau buvo savo vietose ir garsiai aptarinėjo princesės pervežimo planą. Devynetas įvairaus amžiaus vyrų pasirodžius karaliui nutilo ir atsistojo. Augustinas klausiamai pažvelgė į tuščią Hermio vietą.
– Pone, Hermis dar negrįžo iš žvalgybos, – pranešė karaliaus kairėje sėdintis Marvinas, aukštas, stambaus stoto karininkas. Augustinas mostu parodė visiems atsisėsti ir nieko nelaukdamas pradėjo posėdį.
– Kalnėnų vyrai atvyks po kelių savaičių, tad mes iš savo pusės privalome padaryti visa, kas įmanoma, kad mano dukra saugiai pasiektų tikslą, –prabilo karalius, – Sakykite, ar dar yra, kas keltų nerimą?
– Manome, kad išvykimas iš pilies bus sklandus. Kaimuose ir aplinkiniuose miestuose nesklandumų neturėtų kilti, bet mane neramina miškas, – palinko į priekį žilstelėjęs vyriškis, – Miško nepažįsta nė vienas mūsų vyras.
– Jį neblogai žino kalnėnų vyrai, o aš jais pasitikiu, – pertraukė kalbantįjį karalius.
– Aš vis tiek manau, kad mums miško vertėtų vengti. Siūlau kirsti upę rytinėje pusėje ir... – tas pats vyras buvo nutildytas karaliaus mostu.
– Deivisai, rytinėje pusėje kils daugiau pavojų, ten dažnai patruliuoja Juodieji Magai, – įsiterpė jaunas tvirto sudėjimo vyras.
– Deivisai, Klemai, – karalius pasisuko į vieną, paskui į kitą vyriškį, – Abu šie keliai jau aptarti ir nuspręsta vykti per mišką. Ten retai kas koją įžengia, tad ir užpuolimo tikimybė mažesnė. Geriau sakykit, ar radot kokių nors spragų, apie ką dar galėtų būti nepagalvota?
Į salę su didžiausiu triukšmu įsiveržė Hermis – riteris, tvirtus raumenis paslėpęs po šarvais. Aplink jo akis matėsi tamsūs nuovargio ratilai, o plaukai buvo permirkę nuo prakaito. Atrodė taip tarsi jis buvo nesudėjęs bluosto kelias paras. Rudose atsispindėjo ryžtas ir narsa.
– Jūsų didenybe, – nusilenkė jis, – Atleiskit, kad vėluoju į aptarimą, skubėjau kiek galėjau, tačiau dabar mes turim kur kas didesnių bėdų nei princesės Tesidės pergabenimas, – sodrus Hermio balsas buvo ramus, tačiau karalius jį gerai pažinojo ir įsistebeilijęs jam į akis nujautė, kad kažkas itin svarbaus atsitiko.
– Sakyk, kas gali būti svarbiau už mano dukters gyvybę? – išorėje Augustinas taip pat atrodė ramus, tačiau viduje maišėsi baimė su nerimu.
– Žvalgydamas teritoriją vakar nuklydau kiek tolėliau į rytus. Karaliau, mūsų link keliauja apie dešimt Juodojo klano vyrų, – išgirdę Hermio naujieną visa salė nuščiuvo, o po akimirkos pasipylė lavina klausimų ir šnabždesių.
Karalius atsistojo ir tai buvo ženklas visiems nutilti. Jis stengėsi mąstyti aiškiai ir neįsileisti panikos, kurią sėjo vien tik juodųjų paminėjimas.
– Hermi, kaip manai po kiek laiko jie pasieks pilį?
Manau, magai netrukus bus čia. Aš juos užtikau pakelės knaipėje, kur jie smaginosi ir siaubą varė kaimiečiams. Tačiau nemanau, kad ten jie ilgai užtruko. Magai pilyje gali pasirodyti bet kurią akimirką, vėliausiai išaušus rytui, – pranešė karvedys.
– Karaliau, turime pasiruošti puolimui! – sušuko Deivisas.
– Kiek sakei jų ten matei? Kaip manai, ar jie atvyksta pulti pilį? – vėl į Hermį pasisuko Augustinas.
– Apie dešimt vyrų, Jūsų didenybe. Nemanau, kad jie puls. Bet jų pasirodymas taip pat nieko gero nežada.
– Tesidę turim išsiųsti kuo anksčiau, pašaukit čia karalienę, – įsakė karalius.
– Kada? – pasiteiravo Klemas.
– Šiąnakt! – užgulė ant stalo karalius.
– Bet kalnėnų vyrai... – bandė priminti Deivisas.
– Nėra kada laukti kalnėnų! Tesidė išvyksta šiąnakt! – sugriaudėjo karalius.
Tuo metu įėjo perbalęs tarnas ir drebančiu balsu pranešė:
– Jūsų didenybe, prie vartų stovi dešimt Juodųjų raitelių, jie prašo vizito pas Jus.
Karalius dar kartą sušuko:
– Greičiau pakvieskit karalienę! Reikia tuoj pat išsiųsti Tesidę!