Rašyk
Eilės (73058)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







– Ir vėl trainiojaisi su ta Gelosų mergele! – rūstus žvilgsnis ir giežtas tonas nuaidėjo akmeninės pilies menėje.
Kauriras Gregisas buvo stambaus stoto, rūškano veido, jau šiek tiek žilstelėjęs vyras. Tamsūs jo plaukai raitėsi ant kaklo, įrėmindami kampuotą žandikaulį. Tokiomis akimirkomis kaip ši, jo veidas tapdavo dar kampuotesnis, išryškėdavo skruostikauliai, akys pasislėpdavo po vešlių antakių šešėliu. Tamsus jo žvilgsnis kiaurai vėrė sūnų.
– Kaurirai, nebūk toks griežtas savo sūnui, – švelniai prie vyro priglusdama tarstelėjo Olimpija.
– Mieloji, nenoriu tavęs įžeisti, bet mudviem su Himenajum reikia pasikalbėti akis į akį, – neatlyžo karalius.
– Pasistenk būti jam atlaidesnis, – stodamasi nuo sosto vyrui į skruostą pakštelėjo juodaplaukė, pašėlusiai aistringo žvilgsnio karalienė. Jos kūnas, nors jau ir nebejaunas, vis dar atrodė kerinčiai: lieknas liemuo, platūs klubai ir pilna, apvalaina krūtinė. Kiekvieną naktį Kauriras guldamasis šalia žmonos džiaugėsi, kad tokia moteris kaip Olimpija Borėja sutiko tapti jo žmona.
– Mama, nepergyvenk, – puse lūpų šypsodamasis į mamą pažvelgė Himenajus, – Mes su tėvu jau kaip nors pasistengsim nenuversti šios pilies.
– Olimpija, tu per daug atlaidžiai žiūri į savo sūnaus šėliones. Aš jam tenoriu priminti apie jo laukiančią pareigą, – glostydamasis ilgą, kadaise buvusią juodą barzdą mąsliai tarė tėvas.
– Palieku jus, bet tikiuosi, prie vakarienės stalo sėsite ramiai, be barnių, – eidama link durų už ausies sūnui kepštelėjo Olimpija.
– Prisėsk šalia, – motinai palikus menę pasiūlė tėvas.
Jaunas, atletiško stoto vaikinas atsisėdo ant sosto, kuris kada nors priklausys jam. Platūs jo pečiai buvo kone kaip tėvo. Sūnus iš karaliaus paveldėjo ir griežtą, kampuotą veidą, juodas, skvarbias akis. Vieną dieną jis paveldės ir sostą. Visas Kalnėnų klanas priklaups ir pripažins ištikimybę jam – Himenajui Gregisui, didžiojo karvedžio ir teisingo karaliaus Kauriro sūnui!
– Suprantu, kad karštas tavo kraujas šaukiasi dailių mergelių...
– Rokselana Gelos nėra tik daili mergelė, – pertraukė tėvą Himenajus, – Ji galėtų tapti mano žmona ir pagimdyti karalystei gausybę stiprių palikuonių.
– Nejau turiu tau priminti, kad to niekada nebus? – sūnaus tiradą griežtai nutraukė Kauriras. – Tu nuo mažens buvai ruošiamas santuokai su Teside Sagran! Aš sutinku, kad tai našta ir prievolė, bet karaliai turi ir daug baisiau pasiaukoti!
– Tėve, aš labai gerbiu tave ir motiną, ir savo karalystę, todėl vardan to aš vesiu Tesidę iš Išmintigųjų, bet prisiekiu tau, gerai įsiklausyk, – lėtai tardamas kiekvieną žodį kalbėjo Himenajus, – Aš neprivalau jai būti nei ištikimas, nei mylėti ją. Mes susilauksim palikuonio, jei dievai to norės, bet šalia manęs visuomet bus Rokselana. Ji vienintelė mano mylimoji ir neketinu jos išduoti!
– Gelosų dukra nėra bloga mergaitė, nieko nesakau. Bet kaip tau atrodo, ar ji sutiks tapti tavo meiluže? O jos tėvai? Nejau ruošiesi jų giminę viešai pažeminti? O kas bus su jūsų vaikais? Jų niekas nepripažins šioj karalystėj, jie tebus tik pavainikiai. Ar ištversi tokią nemalonę? – tėvas atsiduso ir uždėjęs raukšlių ir randų išvagotą ranką ant sūnaus pečių, privertė jį suklusti.
– Tėve, aš vis tiek nesuprantu, kodėl turiu vesti svetimtautę. Čia jos taip pat niekas nepripažins, ji bus svetima ir nemylima, – liūdnai sumurmėjo sūnus.
– Jei karalius, tai yra – tu, būsi jai nuolankus, tai ir kalnėnai ją lengviau priims. Tos vargšės merginos likimas priklauso tik nuo tavęs. Aš pats prieš kelias vasaras buvau nuvykęs pas Augustiną Sagran, Išmintingųjų karalių. Tesidės nemačiau, manęs bandė atsiprašinėti, aiškindami, kad ji blogai jaučiasi, bet patikėk, nuojauta ir patirtis manęs neapgauna – ji nepasirodė, nes lygiai kaip ir tu, ji nenori ištekėti už svetimo. Himenajau, jai dar blogiau nei tau – ji turės palikti gimtąjį kraštą, tėvus ir artimuosius, kad atvyktų į svetimą kraštą ir ištekėtų už nemylimo.
– Tai dėl ko tiek skausmo, tėve? Kam visa tai? Dėl kažkokios pranašystės, kuri neaišku, ar yra tiesa! – pašoko nuo sosto jaunikaitis. Kiekvienas jo stipraus kūno raumuo buvo įtemptas, tarsi pasiruošęs nuožmiai kovai.
– Aš neketinu daugiau diskutuoti su tavimi apie pranašystę. Žinau, kad tu įvykdysi savo pareigą, kitaip nebūtum mano sūnus. Tenorėjau pasakyti, kad vakar pas mane buvo atėję Gelosai.
Himenajaus veidas suakmenėjo.
– Gali numanyti, ko jie paprašė. Sūnau, jie prašė įteisinti judviejų santykius santuoka. Rokselana atsisako kitų jaunikaičių pasiūlymų tekėti dėl tavęs. Nebegali vedžioti tos merginos už nosies. Taip neteisinga nei jos, nei Tesidės Sagran atžvilgiu.
– Ką tu jiems atsakei? – sukando dantis Himenajus.
– Ką ir turėjau pasakyti –  kad tavo santuoka jau sutarta iš anksčiau ir kad aš uždrausiu tau matytis su jų dukra, – skėstelėjo rankomis tėvas.
– Tu ką??? – pašoko Himenajus.
Jo akyse iškilo pažintis su Rokse, jos juokas, kvapas, šiluma... Jis nieku gyvu nenorėjo viso to prarasti. Ypač taip. Rokselana buvo be galo išdidi, ji tikrai nepakęs tokio pažeminimo prieš tėvus. Ir ką ji galvoja dabar, kai sužinojo, kad jis turi vesti kitą? Ne tokiu būdu ji turėjo sužinoti apie tą nelemtą, prakeiktą santuoką! Nenuostabu, kodėl ji neatėjo šiandien susitikti su juo už pilies! Jis laukė jos iki vidurdienio, kol gavo įsakymą pasirodyti pas tėvą.
– Himenajau, visa pilis šneka apie tavo neteisėtą ryšį su raudonplauke Gelosų dukra. Nenoriu, kad apie būsimą karalių, mano sūnų, sklistų nepadorūs gandai. Galų gale, vis tiek privalėsi nutraukti tuos santykius!
– Tėve, dėl šios šalies aš vesiu svetimtautę moterį, bet mano santykius su Rokselana palik spręsti man! – grieždamas dantimis iškošė Himenajus ir skubriu žingsniu išžygiavo iš menės.
*****
Buvo balta žiema, kai miške medžiodamas elnius, Himenajus išvydo ją – Rokselaną Gelos. Jos raudoni, banguoti plaukai vijosi aplink baltą merginos veidą, o tarp plikų medžių ir baltos žemės raudonų plaukų vainikas atrodė tarsi kruvina ugnis, kuri kurstė ir viliojo prijoti arčiau.
– Prince, pavėlavai! Tavo elnias jau sudorotas, – juokdamasi ištarė mergina.
Prijojęs arčiau jis išvydo strėlę, pervėrusią jo medžiojamo elnio širdį. Žalios merginos akys kiek pašaipiai žvelgė į jaunikį ir tarsi kvietė į dvikovą. Himenajus turėjo pripažinti, kad lanką ši miškų burtininkė valdo puikiai ir yra jo verta priešininkė.
– Įrodyk, prince, kad esi vertas tų eilių, kurias dainiai apie tave sudėjo, tų mergelių lūpose tirpstančių žodžių, kurie liaupsina tavo jėgą ir miklumą – sumedžiokim dar vieną elnią, kas greičiau tu, prince, ar aš – paprasta mergelė iš miesto! – taip tarus ji, persimetė per petį lanką ir paraginus žirgą dingo tarp medžių.
Himenajus pasileido iš paskos. Merginos pasakiškas juokas aidėjo mišku, o apėmęs varžybų adrenalinas šią akimirką pavertė magiška. Jie padūkusiai vaikėsi elnią, kol visai nuvargo. Nutįsę elnių kūnus prie girininko trobelės, jie sugužėjo vidun. Trauka buvo tokia milžiniška, kad užsikūrę židinį jie ėmė plėšte plėšti vienas nuo kito drabužius. Himenajus anksčiau niekuomet nebuvo buvęs su moterimi. Dėl tos sutartos santuokos jis vengė moterų, nes žinojo, kad jo likimas jau nulemtas. Daug merginų rodė jam savo simpatijas, bet princas į jas sugebėdavo nekreipti dėmesio. Iki ko atsirado Rokselana. Aistringa, karšta, žaliaakė raudonplaukė.
Rokselana buvo kiek vyresnė už Himenajų, tad meilės menas jai nebuvo svetimas. Ji išmokė Himenajų, kaip mylėti moterį. Jie leisdavosi kartu į medžiokles, retkarčiais apsistodavo miško trobelėje, kur galėjo nevaržydami savęs vienas kitu mėgautis, kiek tik širdis geidžia. Rokselana pakerėjo jį nepaprastu geidulingumu, mokėjimu džiaugtis gyvenimu, malonumų troškimu ir laukine aistra. Mergina, kaip ir dauguma kalnėnų moterų, buvo ne tik smarkaus būdo, bet ir tvirto sudėjimo, jai pasiduodavo bet kuris laukinis žirgas, tad Himenajaus naktys su ja, kai tokių sulaukdavo, buvo svaiginančiai, beprotiškai pašėlusios ir kaitinančios. Princas svajojo praleisti visą likusį gyvenimą su šia gaivališka būtybe, bet vos apie tai pagalvojęs, apsiniaukdavo.
Ta keista pranašystė. Ne pranašystė, o tikras prakeiksmas! Tėvai Himenajų nuo mažens augino su mintimi, kad jis turės vesti svetimšalę, Išmintingųjų klano princesę. Himenajus buvo kelerių metų berniukas, kai mama jam papasakojo apie pranašystę ir pranešė, jog Išmintingųjų karalystėje gimė baltaplaukė mergaitė. Iki pažinties su Rokselana princas per daug nesuko sau dėl to galvos, jam nebuvo taip svarbu, ką vesti. Kol jo širdies neužvaldė žaliaakė, raudonplaukė miško fėja! Nuo tos dienos, kai susipažino su Rokselana, jo lemtis jam tapo pečius užgulusia našta. Ir nors santuokai su Teside Sagran buvo pakankamai svarių priežasčių, Himenajaus širdis iš paskutiniųjų ėmė tam priešintis.
Pamilęs Rokselaną, Himenajus suvokė skaudžią savo lemtį, bet auklėjimas, pagarba sostui būtų neleidę jam netesėti priesaikų ir nevykdyti pareigų, tačiau su kiekviena diena jis vis labiau ir labiau neapkentė Tesidės Sagran, moters, kurią privalėjo vesti. Ir nors ir suvokė, kad mergina čia niekuo dėta, kad ji tokia pati likimo įkaitė, bet santuoka su ja jam atrodė tarsi negyjantis šašas.
Apie savo nelemtą pareigą Rokselanai jis nepasisakė, nors troško tai padaryti, bet taip ir nerado tinkamos progos. Rokselana buvo tarsi visų jausmų pradžia ir šaltinis: ji mokėjo džiaugtis kiekviena akimirka, mėgautis kiekvienu savo atodūsiu, bet lygiai taip pat karštai ir aistringai ji pyko, neapkentė ir pavydėjo. Himenajui Roksės aistra mylėti ir mėgautis gyvenimu be galo patiko, dėl šių savybių jis ją pamilo visa savo širdimi, bet ta kitoji jos pusė šiek tiek kėlė nerimą. Jis tikėjosi, kad ateityje pažabojęs šią laukinukę, ji nurims ir pykčio bei pavydo priepuoliai aprims.
Dabar kulniuodamas link jų sutartos vietos, jis žinojo, kad laukia ilga, tūžminga, sekinanti pykčių ir isterijos audra. Bet paskui... paskui bus labai saldu, Rokselana bus karšta ir ugninga kaip niekada, ji puls į jo glėbį ir atsiduos aistrai.

2020-02-07 00:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-07 01:45
_Ana_Brada_
Įdomu buvo skaityti ir šią dalį.
Matysime, kas čia toliau bus. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą