Jūs kuris niekuomet nebūsite tu

1

Ant vinilo saturniškojo žiedo adatą
į takelį įtaikote.
Spiegel im Spiegel. Tada ledą tą
keičiate kuo nors iš artimesnio laiko – te
atšyla, tai prieblandoms tinka.
Jei apsigalvojate ir grįžtate dar sykį
perskaityti laiškų, rasti ten kaltininką
gaivių lyg atostogavusių persike
ir taurėj vyno melancholijų,
nepamirškite jų lėtumo inercijos,
nepaleiskite kur nors į tolį jų,
to tolio neperspėjus.

                      2

Arba tų laiškų neskaitykite.
Dar suspėsite. Jums atrodo, jog vėluojate?
Iš tikrųjų viskas visuomet yra per anksti. Kiti 
dalykai lai vyksta. Vakaro tyloj tie
vinilo stebuklai žymiai geriau – sutinkate?
Patogu supamoje kėdėje terasos –
iš miško pusės – gale. Žiūrėkite naktin. Kai tie
apmąstymai eina tankmėn nedrąsūs,
lyg iš nereikalingumo plotų,
apsėsti manijų teisintis.
Kai grįš – svarbu, kad šuo nesulotų.
Įsileidžiant šimtais mintis.

                      3

Jūs užsidedate kelnes,
išlygintas iki ašmenų skustuvo,
žiūrėdamas į batelį vėl ir vėl, nes
plaukai, jie kaip? Veidrodis buvo
nebuvo... Žiedas akis katės, kitas – rubino
akis. Juodumo kraštutinumo peteliškę
keičiate į tą, kuri ištirpino
savyje sniegą kalnų ir išblyškę
dalykai šalia – jau juodi jie.
Ir tada vaikštąs vėlumos pakrante, ieškąs
švarių vaizdų, o jie visi aprūdiję,
vis tiek randate daleles elegantiškas.

                      4

Išsikviečiate ilgąjį taksi. Juo                                         
pirmyn atgal pamažu senamiestį
tikrinate. Veidai ir naktis lengvumu susijo.
Veidai, į dienas mesti,
su niekuo nesusitarė.
Nuo galinės sėdynės tai taip gerai matosi.
Bandote paskutinį veidą-vyturį
prisiminti. Kuriuose anos eros metuose?
Tiek to. Gatvė. Daugiaaukščiai abipus.
Priemiestis. Užmiestis. Namai štai.
Durys. Fojė. Kabinetas laiptais užlipus.
Knygos Debesys ir knygos Pleištai.