Pilkas rytas

Tomas pramerkė akis ir atsiduso. Iš karto suprato, jog tai bus vienas iš tų rytų, kada sakoma jog,, atsikėlei ne ta koja“. Tikriausiai kalta ta pilka šviesa besiskverbianti į kambarį pro žaliuzių tarpus, tokia pati tiek ryte tiek vakare, kaip įmanoma pradėti dieną, kada neaišku kuris paros metas. Tomas pasiemė telefoną gulintį ant šalimais lovos padėtos dežės, atstojančios staliuką. 12: 30, dar pirma dienos pusė, dar daug ką galima nuveikti. Susitvarkyti kambarį, nueit į parduotuvę, pasigamint skanaus maisto, produktyviai praleisti vakarą. Galima dar šiek tiek pagulėt. Tomas apsivertė ant šono ir užsimerkė.

Jautėsi neblogai išsimiegojęs, bet kūnas nenorėjo pradėti veikti, švininė antklodė laikė jį tvirtai prispaudusi prie lovos. Pavienės mintys lengvai sukosi galvoje.

„Šiandien išsiplausiu galvą. Gal nereikėjo vakar rukyti. Kodėl tada jos neužkalbinau. Juodi plaukai, linksmos akys, patrauklus kūnas, kodėl aš jos neužkalbinau. Reiks parašyti į grupę, jau seniai planavom visi susitikti. Kodėl aš taip kvailai kalbėjau, kodėl negaliu palaikyti paprasto pokalbio. Jos grakštus liemuo, mano rankos jį apglėbia, prisispaudžiu, jos minkštų lūpų šypsena. Ir vėl savigaila, baik šitas nesamones. “

Tomas apsivertė ant kito šono ir atsirakino telefoną. Messengeris, Paulius parašė į klasiokų chatą, kažkoks juokingas video. Palaikinti ar nieko nedaryti? Didelis nikštys sprogsta po video nuoroda. Daugiau nieks neparašė. Instagramas. Aušrinė Milane, skaisti saulė, gražūs senoviniai pastatai, skanus maistas. Vakarėlis Opiumo klube, euforijos pilni šūksniai, ta pati, kaip visada, niūri, masyvi muzika. Išsišiepęs veidas. Chemijos laboratorija, spalvoti skysčiai. Ežeras, raudonai jame atsispindinti besileidžianti saulė. Rimtas veidas, graži lūpų linija. Nuotraukos iš to pačio vakarėlio Opiume. Jurga prie jūros, kaip gražiai garbanojasi jos plaukai. Kokių dar nuotraukų ji turi? VU paskaita, operos ir baleto teatras, gelsva suknelė prigludusi prie kūno, juodi garbanoti plaukai. Tobulos formos naturaliai iškilusi krutinė, be jokių bandymų tuo didžiuotis.,, Reikia keltis, reikia keltis“ iš Tomo minčių gilumos nuaidėjo balsas.

Tomas uždarė telefoną, apsivertė ant nugaros ir nukreipė žvilgsnį į lubas. Giliai atsiduso. Dar viena savaitė praėjo. Lyg ir nedykuodieniavo per ją, bet niūri, neapčiuopiama savigrauža ėdė jį iš vidaus. Padarė tą ar nepadarė to. Nusišnekėjo per vakarienę. Negražiai pasielgė su kursioku. Pasirodė paviršutiniškas.  Prisiminimai lindo į vis gilesnius praeities klodus, iškeldami į paviršių vis skaudesnius susimovimus ir klaidas. Tomas sukaupęs visas jėgas nusiklojo antklodę ir atsisėdo, pasiemęs šalimais padėtą stiklinę lėtai atsigėrė vandens. Keldamasis pirmiausia statė kairę koją, patarlė neturėtų galioti. Bet slogus, pilkas šydas vis dar supo jį iš visų pusių. Galbūt kalta vakarykštė masturbacija, galvojo Tomas, ta prakeikta apatija ir bejėgiškumas aplankantys po jos. Tikriausiai rytoj atsikels laimingas ir pasiruošęs kovai prieš kasdienybęs negandas, gyvenimo ratas suksis toliau. Tomas atsistojo ir nuėjo į vonią.

Susivėlę plaukai atidengė plikti pradedančius smilkinius. Patinę paakiai, negyvas žvilgsnis atgręžtas į save. Kas ten slepiasi, kas čia per žmogus? Tomas mėgo save įsivaizduoti visokiuose situacijose: narsiai beginantį silpnesnįjį, besiaukojantį dėl kilnaus tikslo, žaviai susimaunantį. Mėgo galvoti apie kitų žvilgsnius, nukreiptus į jį, besižavinčius jo šauniais poelgiais. Bet šis veidas, žvelgiantis į jį iš veidrodžio, ar jis galėjo atlikti kilnius žygdarbius, ar kas galėjo juo žavėtis? Tomas jo nemėgo, jei ne stiklas už kurį reiktų mokėti, šis atvaizdas jau seniai būtų dužęs į šipulius, pasitraukęs iš šio gražaus pasaulio.

Atvaizdas veidrodyje nusisuko, nusimovęs maikę ir trumpikes Tomas žengė į dušą. Šiltas vanduo maloniai kuteno sustirusį kūną, raumenys palengva atsileido. Sakoma jog vienas iš kertinių momentų kūdykio vystimosi raidoje yra savęs atpažinimas veidrodyje. Tuomet kūdykis pradeda suvokti savo ego, nustoja būti vien tik stebėtojas, tampa materialia pasaulio dalimi. Tomas pakėlė vandens temperatūrą kol karštas vanduo pradėjo beveik deginti. Tomas norėtu vėl būti kūdikiu. Veidrodžiai – velnių pinklės. Jeigu nematytų savęs, jeigu nežinotų kas jis yra, Tomas galėtų būti bet kas. Toks pasaulis tebūtų iliuzija, sapnas, narkotikų karštligė – ten Tomas būtų toks, koks norėtų būti, nes tai būtų jo sapnas. Bet pažvelgųs į veidrodį, pamačius tikrąjį save, sapnas išsisklaido. Tomas dar pakėlė vandens temperatūrą, raudona oda deginama pašiurpo. Jo siela užliejo trancendentinė šiluma. Taip, sapnas išsisklaido ir tada liekam kiekvienas su savimi. Su šlykščiu, smirdančiu savimi, kurio mes nesapnavome, kurio niekas neturėtu susapnuoti. Ir tada bandome save taisyti: sveika mityba, gražios nuotraukos, raudonas lupdažis, brangūs drabužiai, savaitės mėnesio metų tūkstantmečio moraliniai planai, tiksliai apskaičiuoti ir papunkčiu aprašyti. Lipdome save iš naujo. Bet viskas visada veltui, nes save keičia tas kuris yra keičiamas. Tai kam visa tai? Iš skausmo Tomo pradėjo verkti, jis toliau kėlė temperatūrą, jo kūnu besiliejantis vanduo nusidažė raudonai. Tomui kudikystė užsitęsė, jis tik dabar pažiūrėjo į veidrodį, tik dabar išvydo savo ego – praplikęs, sekso ištroškęs nevykelis - Tomas išvydo tikrąjį save. Jis nebenori toks būti, jis toks nebebus, jis nusiplaus šį šlykštų atvaizdą. Pakėlęs temperatūrą iki aukščiausios Tomas jautė karštį, veriantį jo sielos gelmes, lydantį jo kūną į minkštą, beformę masę. Paskutinis pirmykštis laimės klyksmas paliko jo krutinę, prasiveržė pro praviras tuoleto duris ir atsimušinėdamas nuo sienų išnyko saulės apšviestam kambary.