Teisėjas

Teisėjas žingsniavo gatve. Dulkėtų pilku šaligatviu. Tarp pilkų ir nešvarių pastatų. Teisėjas, kuris teisdavo kiekviena kuris ne taip jam ištardavo žodį, kiekvieną kuris buvo nemandagus su juo, kuris nepasisveikindavo ir neatsisveikindavo su juo. Teisė kiekvieną ir dalijo jiems bausmes. Nes pats save jau buvo nuteisęs iki gyvos galvos kalėjimo kameroje, kurioje nieko daugiau nebuvo tik jis pats. Nieko. Tik tyla. . Ir tik grotos. Kalėjime kuriame nebuvo sargybiniu ir visos kameros buvo tuščios. Tik viena kamera su vienu žmogumi- teisėju. Su juo. Kur sienos šaltos ir pilnos drėgmės, kuri sunkiasi iki pat kaulų. Ir gultas, išgulėtas ir tamsus. Ir aukštai langelis kurio neįmanoma pasiekti, bet kartais, gražiais rytais, keletą akimirkų gali matyti, kaip pro ji veržiasi saulė, ir ten aukštai nudažo grotas gelsvai. Ir kartais matosi šešėliai... Žingsnių šešėliai, girdisi batų kaukšėjimas ir žmonių garsai... Ten aukštai.. Ir tai viskas ką jis turėjo. Tą langelį, kuro nepasiekę ir šešėliai. Tamsūs kaip ir pati kamera, ir nepažįstami šešėliai. Jis ėjo gatve, -Teisėjas.