Siūlės

seniai pažadėta G. B.

Peizažas išnyksta ir skyla atomo dalelė
Tarytum kaštonas spygliais į paviršių pusiau
Į vidų spygliais auga nerimas jeigu dar gãli
Pamiršti tie pirštai kad tau kažkada priklausiau

Kaip kūno dalis ir kartu nepriklausomas niekam
Vikriais vėjo šuoliais gyvybėn – nejau per mažai
Pageltusioj drobėj senų savo bruožų paliekam
Kada nuo veidų tarsi nuodėmės lupas dažai

Ir lupasi lūpos prišalusios naktį prie fleitos
Kas užperka muziką tas ir dėlioja natas
Kaip stirnos šalikelėj dienos ilgėjančios greitos
Prabėga pro mus tik kad laikas kažkoks nebe tas

Ir žodžiai ne tie kur ramintų pavargusį guostų
Į ugnį suvilgiusi plunksną danguj parašai
Nelyg traukinukai žaisliniai nuriedantys skruostu
Tarpusavy dar lenktyniauja žvaigždynų lašai

Kuris bus greitesnis kuris dar pralenkti galėtų
Ir šviesą ir tamsą ir mirtį ir patį save
Šviesolaidžiais mintys taip skuba užgesti į lietų
Į popieriaus lapą vis plūstančia žodžių srove

Įmerksiu pirštus į peržiem neužšalusį Merkį
Į ausį tau ošiu kaip mėlynas šilas Punios
Netramdyk savęs jeigu reik išsiverkt – išsiverki
Iš adatos siūlą kuris mano žaizdą dygsniuos