Olandų kepurėje

Olandų kepurėje šiandien vėjuota,
Nelengva stovėti, tačiau akys atmerktos.
Jūra didinga, turi ką pasakyti,
Gaila, kad aš galiu tik pasiklausyti.

Ta kalba, kuria ošia, man svetima,
Noriu eiti artyn, išmokti ją,
Leidžiuos nuo savo kalno žemyn,
Jaučiuos kaip tos pušys, aukštyn ir aukštyn!

Žvelgiu į peizažą ir suprantu,
Kad jame Tave ir Save aš randu.
Tu jūros bangom ateini,
Manąjį smėlį išplovęs palieki.

Matau ant smėlio pušų likučius,
Nejučia ima darytis baugu.
O kas, jei Tu po šaknim išplausi
Ir aš krisiu nebežinodama kas esu...

Olandų kepurėje vėjas nerimsta,
O smėlis dar niekada nebuvo šitoks trapus...