Išėjo broliai
ąsotį su rankšluosčiu
linų
paliko ant
ilgo stalo
tėvų.
Tikėjo ir vėl
susėst
prie Kūčių stalo
kalėdaičius vakare
paliest.
Galingo viesulo jėga
vertė viską
kas po jo ranka:
bažnyčios bokštai susvyravo,
žemės gabalas ne tavo,
jeigu ant kelių
ne klaupies
prie lokių namelių
pavėžės.
Laisvų žmonių karta
stojo kūnų siena
iškart tada.
Vaškas lydėsi lauke,
sniegas verkė
raudoniu pasidengęs,
kiekvienas miško brolis
mirti pasirengęs.
Miško medžiai gaubė
paslaptį drąsuolių,
atstojo poilsį ir guolį.
Tarp kiškių, lapių ir vilkų
šmėkščiojo ir chameleoniškų veidų.
Speigas šerkšnu
pasidabravo antakius ir veidą,
stingdė kraują, kurį
viesulas nuleido.
Balandžiai kilo į padangę
nuolat nešė žinią brangią.
Po metų daugelio kančios
ir laisvės trokštančios tautos,
išaušo rytas po žiemos,
kur linų rankšluostyje
įaudimą pakartos:
„Lietuva Tėvynė“.
Motina nušluostė ašaras
akių
prie ąsočio pilno želmenų
Velykų dieną sėdosi šeima
už stalo,
už kurio sėdėjo seneliai tavo.