Kai plakami kilimai ant sniego

O, žiema, kaip nuostabu už lango, pažiūrėk tik
Žolė pasėta žaliuoja kaip pavasarį smagiai
Išėjau į lauką ir kilimą ant tūrniko pasvėriau
Tuoj dulkinsiu lig prakaito šlapiai šlapiai

Anksčiau tai plakdavom ant sniego
Ir parnešdavom į trobą žiemos gaivos ir drėgmės
Dabar viduržiemiais jau sūlas leidžiam iš medžių
Ir vitamino c prolongo visą kursą kramtomų pastilių

Tuoj eisiu lenkišką obuolį žiaumoti
Po to reiks biški pasidarbuoti ir netingėti visiškai
Vakare visi smagiai susėdę ant sofkių žiūri Dakarą'a
Gyvenimas geras dalykas, tu jo nebrokyk!

O žieminiuose batuose rūgsta kojos ir smirda
Tu šią žiemą nešiok vasaros batus laimingas
Prakalsiu savo žiauriai seną pyrdą
Kad per atostogas nulėkčiau į Trakus.