Tanios sugrįžimo kančios

Antra „Tanios kelionės į niekur“ dalis

Išėjau pasivaikščioti. Pavasaris, bet dar vėsokas oras. Jis man leidžia atsigaivinti ir atsigauti nuo visų tų minčių - kodėl manęs nebuvo tiek metų, kas man nutiko, gal buvau komoje, ligoninėje, gal pagrobė koks maniakas.
Tik šįkart jau vaikščioju be Liudvyko. Manau, atspėsit kodėl. <br>
Nors ir kaip norėčiau nuo jų atsiriboti, bet vis tiek galvon lenda mintys apie tą vakarą. Viskas taip blausiai, kad netgi galvoju, gal ta senutė ir tie restoranai tėra mano pačios vaizduotės vaisius. Gal buvau užmigusi letargo miegu. Kas ten žino...

Einu vis toliau per žolę. Pasijuntu nejaukiai, nes vis artėju prie tos vietos, kur visas tas vakaras ir pasibaigė. Kojos šlapios nuo rasos, visa prakaituota. Net nežinau, ar ieškau tos nelemtos pradingimo vietos, ar šiaip sau ima smalsumas. Bet nors šį kartą tikiuosi sugrįžti namo.
Tyla. Apsigręžiu - nieko nėra. Kūnu nueina šiurpuliai. Jaučiu, kad viskas turėtų baigtis. Baigtis ties šiuo momentu. Tik ar laimingai?
Baisu, bet baimės nejaučiu - gal tai jums pažįstamas pojutis? Transformacija. Ta pati gravitacinė jėga, traukianti kažkur, į kažkokią neatrastą vietą. Užsimerkiu. Turiu iš čia dingti. Dar ne per vėlu. Bėgti negaliu. Kojos sukaustytos kažkokiomis nematomomis geležinėmis grandinėmis. Ir dar ta erzinanti ramybė... lyg kažkas turėtų atsitikti.
Garsas. Staiga kažkoks pypsėjimas - iš kur? Kur aš patekau? Dabar pajutau tikrą baimę. Kas pypsi. Nejaugi kažkokia bomba? Ne, Tania, apsiramink. Iš tokios situacijos galima išeiti. Juk nieko blogo nenutiko.

Pypsėjimas liovėsi. Paskui vėl. Balsai. Mane pagrobė? Bet nesąmonė. Niekas negalėjo pagrobti vidury baltos dienos. Turbūt jau kažkokios vizijos. Turiu dingti, turiu dingti, turiu dingti. Sušiktas pypsėjimas. Vėl. Ar kojas sutraukė mėšlungis, ar jos paprasčiausiai sukaustytos? Ne, negali būti.
Pasidarė šalta. Juokas. Garsai. Jaučiu, kad viskas turėtų būti laimingai. Man negali nieko atsitikti. Bent jau ne dabar. Kai supratau šitą, pasijutau laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Žolė. Bet kodėl vis dar pypsi? Senutės nematau. Kur atsiduriau? Kur atsiduriau? Kuratsiduriaukuratsiduriau? Nejaugi aš čia taip ir liksiu? Kažkoks gumulas užgniaužė gerklę. Aš esu Tania. Aš esu ne kas kitas, o Tatjana.
Vis dar negaliu pajudėti, bet pamažu atitirpstu. O gal aš visai ne lauke? O tada kur? O tada... kur?
Jaučiu po savimi kažką minkšto. Akyse pasidaro ne taip tamsu. Ne taip blanku. Vėl supypsi. Ramiau, Tania, ramiau.

- Tau buvo stipri panika. Mes nuvežėm tave į ligoninę, Tatjana. Čia psichiatrinė ligoninė. Žinau, tau ne itin malonu girdėti, bet tau padės, - tyliai pasakė mama. Taip, esu ne lauke. O gal apskritai niekada ir nebuvau dingusi? Ir gal tėvai dėl manęs nenerimavo? Gal nebuvau pasirodžiusi jiems...
Sapnas? Vizija? Haliucinacija? Mintys sukasi tokiu pašėlusiu greičiu, kad spėtų sutaiškyti reaktyvinį lėktuvą, skriejančią atominę bombą, ar net meteorą. KAS MAN NUTIKO?

Praėjo dvi savaitės. Išėjau iš ligoninės. Jokios konkrečios diagnozės. Kad tik tėvai nieko neįtartų... ne. Aš prisiekiu. Daugiau taip nebedarysiu. O kam? Kad mane ištiktų dar viena panikos ataka ar dar viena tokia vizija?