Man įprasta judėti krutėti visą dieną. Atrodė, kartu su manim dirba visi- ir saulė, ir vėjas, ir medžiai. Tik skruzdėlės ne, nes šiame lygmenyje jų nėra. Kartais pasigendu šmirinėjimo miške. Jų vietą užėmė maži bjaurūs žmogiūkščiai. Dar nesu mačius tokio sterilaus miško, koks yra šalia mano namų: jokio numesto šapelio ar lapelio. Kai eini vingiuotu takeliu, paskui seka bent keli susiraukę žmogiūkščiai su šluotelėmis ir grėbliukais. Teko pasistatyti tankią tvorą, kad jie neįvestų savo tvarkos mano sodyboje. Pamenu, kartą pilnai neuždariau vartelių... Gerai, kad Vizgis juos laiku užmatė ir visus išvijo (bijo šunų žmogiūkščiai), tai likau tik be obuolių derliaus: visus nusirinko tvarkingai....
Vieną šaltą žiemos dieną supratau, kaip klaidingai suvokiu pasaulį. Kasiau kieme sniegą ir stabtelėjus atsikvėpti išgirdau tuksenimą į vartelius. Už jų radau drobinį maišelį su gražiai išsilaikiusiais mano obuoliais. Per pusnis vingiavo daug mažų pėdučių…