Ratas

Oranžinis miškas atrodė keistai. Iš pradžių maniau, kad jis saulės apšviestas, bet, kai mano pirštai slystelėjo pušies kamienu, supratau, kad akys nemeluoja. Net vandens lašai ant spyglių buvo oranžiniai.
    Žingsniavau tolyn, buvo neapsakomai gera... Medžiai retėjo, kol atsidūriau prie balos, kurios viduryje ant žalios gėlės sėdėjo senukas, panašus į šamą. Aplink oranžinis miškas, vanduo švelniai oranžinis, o gėlė didelė ir žalia.
    Prisėdau ant nuvirtusios pušies. Senukas žiūrėjo į vieną tašką, atrodė labai susimąstęs. Panirau į save ir aš.
    Nežinau, kiek laiko praėjo, bet kažkas pasikeitė. Ne aplink mane, o manyje. Atrodė, nieko daugiau nėra, tik bala, žalia gėlė ir senukas šamo veidu. Medžiai stebi ir tyli. Oras kvepia saule. Esu bala, žalia gėlė ir senukas šamo veidu. Ir oranžinis miškas…
    Jaučiu, kažkas ateina, atsisėda ant nuvirtusios pušies ir žiūri į mane…