Dirbti poezijai

Sako, kad iš meno ir depresijos reikėtų išaugti. Nepykite – miestas, rūkas, pakankamai seni automobiliai ir nužydėjusios levandos balkone yra pakankamas vintažas. Ir tai gerai, nes be šio poetinio filtro vargu, ar galėtume laviruoti tarp romantinio ir realistinio autoserviso, vienodų automobilių, pilkų industrinių rajonų ir juose esančių balų. Iš ties – bent sniego būtų.
 
Štai, ant palangės belieka užsidegti kelias žvakeles-kapsules ir tikėtis, jog staiga iš daugiaaukščio krentantis senas fortepijonas prispaus ypatinga meilės ir turtų istorija. Nenusileis, kiekvienas esame savo likimo kalviai ir psichiatrams mokame iš savo kišenės.

Ką XXI a. Vilniuje – Europos pakraštyje – reiškia domėtis poezija? Jeigu pavyksta gerai įsitrinti tai reiškia 400 eurų banko sąskaitoje, iš kurių 50 išleisti poezijos knygoms, visa kita, be abejo, avinžirniams, vištienos file ir kambario su kambarioku nuoma. Dar primeta kažkas iš šono. Poezijos skaitymas užglaisto tinginystę, pateisina melancholiją, leidžia gražiau išsireikšti ir samprotauti geriant vyną. Tačiau tai veikia tik tarp kitų poezijos skaitytojų. Kitokio pobūdžio kompanijose – tu vis dar esi keistuolis, naiviai tikintis poezija.

Poezija – neįtikėtinas gebėjimas suprasti bei laviruoti žodžiais, kai tikslas yra pasimylėti. Banko sąskaitos ir literatūrinis santykis – tobulas derinukas naktiniame senamiesčio kontekste. Deja, niekas nepadės, jeigu vis tiek esate beviltiškas. Lieka tik preciziškai degioti žvakes, stebėti pasaulį pro poezijos filtrą, svajoti apie geresnį gyvenimą nenutuokiant, kokiomis priemonėmis jį sukurti.

Kurti poeziją – viena, rašyti apie poeziją – dar blogiau. Šie žmonės stovi tarp dviejų fjordų, plešiančių meno vartotoją per pusę. Nepaisant išorinio spaudimo, viduje jis vis graužia save, nes negali nei kurti, nei būti iki galo nekūrybiškas funkcijų vykdytojas. Tokie paprastai būna kritikai, tyrėjai, kuratoriai ir visokie kitokie. Jie neturi nei vilties sulaukti pripažinimo mažame meno pasaulyje nei užsidirbti pinigų. Dėl šios priežasties jų nepaprastai gaila.

Na ir svarbiausia domintis poezija yra tai, jog tavo gyvenimo kokybė rūpi tik tau. Visiems kitiems – pakankamai poxuj, ir normalu, jog tu nesi Jėzus, atsukęs kitą veido pusę. Skauda, skauda daryti, ką nori.