Dar vis nepamiršau

Kasnakt prieš atgulant sapnų gūžtelėn
Prisimenu tave ir nors dabar rečiau,
Bet dar pakankamai dažnai,
Kad šitos mintys sutrukdytų mano miegą,
Kad prasiliejus sąmonės minčių čiurkšlė,
Nuplautų besimezgančius sapnų tinklus,
Palikę šeimininką kontempliuoti
Klausimus, kurie atsakymų neturi.
Tais momentais lyg aklas patampu,
Apgraibomis ieškodamas ramaus kampelio
Prie nesibaigiančio fontano
Pagirdyti neramią sielą,
Kad praregėčiau vėl pabudęs,
Matydamas tave kaip tolimą šešėlį,
Iš pasakų šalies, kuris lėtai išblanksta.