filosofas filosofui

uždusęs bėgau iki gatvės galo
kur pasibaigia akmenys
ir prasideda pieva
tada basas bridau iki nugarkaulio
paniręs į žolę
nors žmogus nuėjo sau
netyčia pats tapau žmogumi
buvau laisvas
patyriau dalykus kurie
iki šiol buvo nebūti
pribėgau upę ir ilgai
žiūrėjau į upę
į save kol pats tapau
truputį upe
kaip gera turėti visko
po truputį pagalvojau
kaip gera būti pačiam
trupučiu kažkam
pamenu kai žmogus gulėdavo
išsidrėbęs karšta popietę sofoje
su vienoje rankoje šalto
alaus buteliu kitoje
būdavo truputis mano kailio
ir sukdavo pirštais
sūkuriuodavo it vėjai
karštą popietę
ir tada aš pavydėdavau jam
tos ramybės
patirtis buvo paženklinusi
jo smilkinius
o aš iki šiol vis bėgu
iki gatvės galo
nors kartais bėgti jau nebegaliu
tada einu kad patirčiau
tą laisvę
kad pats galėčiau išmatuoti
kaip gera būti dalimi kažko
ko negali paaiškinti
keip gera tiesiog būti
ir žinoti jog kažkas
nekinta
tai noras maištauti
prieš savo buvimą vienišu
bet būnant vienam
jaustis nesuteptu
kito minčių
vizginu uodegą
ir tiesiog sėdžiu prie medžio
kuriame sėdi voverė
kol upėje maudosi paukščiai
ar lesa žmonių atneštą lesalą
tada aš randu savo vietą
visame šiame peizaže
kitaip jausčiausi tiesiog
įsibrovėliu į kažkieno kito
istoriją
aš esu truputis tavęs
sakydavo mano bičiulis
ir pažiūrėjęs į akis galvodavo
jog nesuprantu
o aš žiūrėdavau į jį ir galvodavau
tokiomis dienomis kaip ši
aš ir esu tu