Vėl valgysiu vienišas tortą,
Saldu, bet ne taip, kaip aistra,
Pakelsiu nukritusią kortą,
Joje atpažinsiu Tave...
Tave atpažinęs bandysiu prakalbint,
Ir atsako laukt tavose akyse,
Ir juodąją naktį lyg čadrą išbalint,
Į užmarštį nerti, ištirpt Tavyje...
Vidurnakty vėlei stebiesi,
Kad įkaitu tapęs geismų,
Prigludusi virpi, stebiesi,
Nurimk, pas Tave ateinu...
Ateit kaip poetas aš švelniai turėčiau,
Bet šiąnakt jaučiuos kaip žvėris...
Žinau, kad geriau patylėčiau...
Ir tyliai užverčiau duris...