Ausis girdi skambesį.
Gi prasmę – smegenys.
Toje jungtyje jau ilgam esi
prikaltas, tam tikra prasme vinis
tu tiesiog pats esi, juo
labiau, kad tave kalant į
tai – viskas o viskas taip stipriai susijo,
jog niekas nežino metai dabar kelinti.
Ir atsiremti
pagaliau bus į ką,
o grįžti tylon – reikš tremtį.
Tad, vis tik buvo kalbama apie muziką.
Smegenys įsimena per vieną iš pojūčių - galėjimą išgirsti, todėl atskirti girdėjimo ir suvokimo niekaip nepavyks. Manyčiau, logine prasme diskutuotinas eilėraštis.
Ką smegenys girdi
Tavo Protas -suvokia prasmę
Tačiau prikala ne protas-prasmė, o tavo emocija (kurią gimdo tavo emocinis intelektas)
Ausys tik durys, garsui į smegenis, o smegenyse vidinė ausis, beje iš viso atsakinga už vestibiulerinį būvį.
Tai čia niekaip ne apie eilėraštį, o apie bele ką;
Esmė to bele ko yra, apie šios akimirkos jėgą-galią, tegul ji bus klausant muzikos, matant avariją, ar girdint prozą, perskaičius telegramą...žiūrint filmą... , beleką, vis tiek, mechanizmas tas pats veiks, tačiau pagauna tai tik akimirkos "čia ir dabar" jėga-galia, kuri ne nuo proto pareina, o nuo emocijos, o lastaroji priklauso nuo individo turimo emocinio intelekto...
Kas būtų jeigu būtų, Kas būtų, jei nebūtų, o jei dar netyčia, imtų ir supūtų. Čia toks, kai atsikeli ryte neprasikrapštęs akių ir pyli belenką, kad supilt. Paskaitai ir galvoji, nu geras nonsensas. Ar pagaus, kas kokią gilią mintį, kurios gal net pats nesu labai pagavęs?
Toks mždg jausmas lieka. Tai nerašysiu įvertinimo.
pavadinime žodelką "apie" siūlyčiau uždraust negyvai, nes po anuo mėgsta slėptis šūds, kurį radau ryte ant pado ir grandžiau ir ploviau smarvę tą va toks ir gyvnastis sakau akis nustulpinęs į dangų plakitės asketai už tai ir išgersim