Rašyk
Eilės (73059)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Apsiblaususi ir sunkiai besiorientuodama erdvėje pramerkiu akis – vaizdas aptrauktas blankaus rūko, bet suvokiu, kad randuosi kažkokiame bute. Lubos baltos, o jų centre kybo senoviškas tarybinis šviestuvas. Sienos smėlio spalvos su stambiomis rudomis gėlėmis. Pasuku galvą – prie sienos prisišliejusi stovi jau matyta tarybinė sekcija, o ant baltos virtuvinės taburetės prie kavos staliuko rankomis pasirėmęs galvą sėdi Kristijanas (marškinėliai vis dar teigia „Pupyčių magnetas“) ir susirūpinusiu veidu žvelgia į mane.
- Aš tave užmušiu! – sušnypščiu sunkiai voliodamasi ant sofos ir bandydama atsisėsti.
- Atleisk, - puola atsiprašinėti Kristijanas, - bet turėjau taip padaryti. Jei jie būtų tave išsivežę, tai viskas. Nežinau, kaip jie apie tave sužinojo, nesuprantu. Jie matyt mane sekė. Arba sekė tave. Bet kodėl tave – nežinau. Viskas taip sumauta. Dabar negaliu tavęs palikti vienos, tik ne kol viskas baigsis. Dabar reiks visus juos nužudyti, nes liudininkų negali likti.
- Tu mane apsvaiginai? – piktai paklausiu trindama skaudantį kaklą ir per miglą prisimindama Kristijano pirštus sugrūstus į jį.
Galvą taip pat maudžia, ausyse lengvai spengia. Pasičiupinėju galvos šoną, kurį trenkiau į langą – baisiai skauda, bet kraujo regis nebėra. Pusės, ką šnekėjo Kristijanas, panašu, negirdėjau.
- Aš... aš... – Kristijanas pasimeta, - tu labai muisteisi! Neturėjau kitos išeities!
- Neturėjai kitos išeities?! – užrinku atsistodama, kad net skausmas perveria sumuštą galvą. – Tu sumautas pusgalvi! Galėjai mane užmušt! Ne, tu visiškas idiotas! Ką čia velniai griebtų išdarinėji?! Įsirėžei į policininkų mašiną! Galbūt net juos užmušei! Manęs vos neužmušei ir dar pagrobei! Viskas, skambinu policijai ir tikiuos tave ilgam įkiš į beprotnamį! Va ten tau ir vieta!
Baigiu rėkti net uždususi, galva šiek tiek svaigsta. Iš tamsiai pilko darbinio švarko išsitraukiu telefoną ir surinkusi 112 paspaudžiu skambinti. Kristijanas pripuola, griebia telefoną ir man tampant jį už rankų išjungia aparatą. Mušu jį toliau ir rėkiu:
- Tu beproti! Psiche tu nelaimingas! Aš tave užmušiu! Sumautas tu padaras! Reikėjo leist tau numirt!
- Evelina, Evelina! – Kristijanas suima mane už rankų virš alkūnių ir lengvai papurto, - Gal apsiraminsi?! Aš tave gelbėjau! Jokiu būdu tau nepakenkčiau. Tu išgelbėjai man gyvybę. Aš noriu tau gero, – jis švelniai nusišypso. – Tie policininkai... jie... jie nebuvo tie, kuo dėjosi.
Kristijanas mane paleidžia ir tikrai jaučiuosi kažkiek aprimusi.
- Kas tie policininkai? – klausiu.
- Negaliu pasakyti, - Kristijanas atsidūsta ir klesteli ant taburetės.
- Tik jau nereikia čia tų nesąmonių, - atkertu, - bandei mane nudėt, apsvaiginai, pagrobei, o dabar knisi protą, kad nieko negali paaiškinti? Nepatikėsiu, kad nori man gero, kol nepasakysi, kas čia po velnių dedasi!
- Tau bus geriau nežinoti, - vos girdimai atsiliepia Kristijanas.
- Puiku! – sušunku ir puolu prie durų. - Jei jau taip, tai nieko bendro nenoriu turėt su šita nesąmone ir kuo greičiau dingsiu, tuo greičiau viską galėsiu užmiršti (mažai tikėtina turint omeny incidentą su policija, bet šitas tipas man tikrai nepadės).
- Palauk! – Kristijanas pasiveja mane, atplėšia nuo durų, priremia prie sienos visai šalia dėžių su stacionariais kompiuteriais, pasilenkia artyn, kad mūsų nosys jau kone liečiasi ir tvirtai prirėmęs alkūne, sunkiai kvėpuoja man veidą. – Palauk, - ištaria griežtai ir šaltai, - aš viską paaiškinsiu, tik pažadėk, kad niekam nieko apie visa tai nepasakosi ir elgsies kaip pasakysiu. Tai tavo pačios labui.
Kristijano akys sužiba metaliniu žvilgesiu, o veidas pasidaro rūstus ir šaltas. Pajuntu skausmingą liūdesį dėl to, kad suvokiu, jog jo rankos mane liečia vedinos pykčio, o aš juk įsivaizdavau viską visai kitaip. Nepaisant to kad jis psichopatas, jis yra gražus psichopatas vyras, o taip arti manęs, kad užuosčiau iškvepiamo oro kvapą, joks vyras jau seniai nebuvo. Staiga jis mane paleidžia ir trindamas veidą delnais grįžta į kambarį. Šiek tiek susinepatoginusi paseku jam iš paskos.
- Tai kas tie policininkai? – pradedu dabar jau nedrąsiai.
- Tai IGT 707 GO generalinės asamblėjos pasiųsti medžiotojai skirti surasti ir sunaikinti asmenį įtariamą pavojingos informacijos viešinimu trečiosioms šalims taip sukeliant grėsmę ištisoms civilizacijoms nepriklausančioms IGT 707, - išpoškina Kristijanas lyg iki kaulų smegenų įsigėrusį pradinių klasių ketureilį.
Kurį laiką sėdžiu tylėdama ir bandydama suprasti, ką jis pasakė. Visas sakinys skamba tarsi kokia slapta valdžios institucijų operacija. Lyg ir yra prasmė ir lyg ir kažką paaiškina – slaptumas, keista Kristijano tapatybė ir paaiškinimas, kad „seka“ žmones, policijos vengimas ir panašiai. Bet prie ko čia tos civilizacijos? Kokios dar civilizacijos?
- Kas ta IGT 707? – bandau pasitikslinti.
- Intelektualios Gyvybės Tinklas. 707 rodo planetų prisijungusių prie tinklo skaičių, - paaiškina Kristijanas.
- Intelektualios Gyvybės Tinklas?
- Aha.
- Tu čia apie ateivius??? – paklausiu keistai spiegiančiu balsu ir suraukusi iki skausmo antakius spoksau į Kristijaną.
Jam turbūt šizofrenija. Taip, manau, jam šizofrenija. Nu arba dar gali būti apsivartojęs kokios „rūgšties“ ar grybukų, bet tai lyg ir nelogiška, nes jo tripas vadinasi tęsiasi jau keletą dienų.
- Taip, apie ateivius, - ramiai atsako, - tik to žodžio „ateivis“ niekas jau seniai nebevartoja. Kai kuriose kultūrose su juo galima ne juokais įžeisti.
- Tai čia tavo paaiškinimas?! – nervingai sukikenu, - Vertinu tavo humoro jausmą ir kūrybinę fantaziją, bet manau šitą pasakojimą turėtum pasaugoti specialistui, jei supranti, ką turiu omeny, - sarkastiškai nusijuokiu.
- Va todėl ir nemėgstu šito daryti, - pykteli Kristijanas. – Todėl žinią apie ateivių egzistavimą nešą specialiai tam parengtos delegacijos, plačiai susipažinusios su civilizacijų mąstymo ypatumais, raida ir jų skirtumais. Dėl to daugelis pirmųjų tarpplanetinių keliautojų buvo nužudyti arba gydyti kaip psichiniai ligoniai, kol galiausiai civilizacijoms pačioms pradėjus keliauti į kitas planetas buvo suvokta, kad tie „psichiniai ligoniai“ visai ne ligoniai. Oj, kiek gėdos ir atsiprašymų tuomet laukdavo, bet vargšams keliautojams tai jau mažai rūpėjo, nes nuo to paskirto „gydymo“ daugelis galiausiai tikrai išprotėjo. Še tau ir ankstyvųjų kosmoso kelionių ironija. Dar ir dabar dėl to vengiama plėsti IGT, nes be absoliučių entuziastų tarpplanetinių misionierių skleidžiančių „ateivių“ žodį, niekas nenori turėti nieko bendro su naujai atrastais pasauliais, - Kristijanas baigia jau beveik rėkdamas ir mosikuodamas rankom, dėl ko baisiai sutrinku ir lieku sėdėti be amo.
Gal jis rimtai? Neeee, visiška nesąmonė. O gal? Pajaučiu kaltę, kad aš irgi norėjau įkišti jį į beprotnamį. Lyg ir norėčiau juo tikėti, juk kalba taip įtikinamai, bet kad kalbos turinys baisiai nelogiškas ir iš fantastikos srities. Sugalvoju vienintelį logišką klausimą tinkamą užduoti po tokio pareiškimo:
- O gali kaip nors įrodyti tai, ką sakai?
- Na yra vienas būdas... turint omeny čia ir dabar, - ima svarstyti Kristijanas, - kitas aišku būtų žymiai efektyvesnis, bet kol kas negaliu jo imtis ir šiaip gali būti truputi per drastiška. Tai likčiau prie to pirmo varianto, bet nežinau... tai gali pasirodyti keista.
- Keista? – nusistebiu. – O tau visos tos šnekos apie ateivius tai ne keista?
- Gerai jau, gerai, - sutinka kiek susinervinęs ir vėl pasitrina delnais veidą.
Kristijanas atsistoja, lėtai prieina prie manęs ir atsisėda šalia. Jis kiek padvejoja, atrodo įsitempęs. Kietai sukąsti dantys išryškina platoką žandikaulį, o pilkšva oda regis dar labiau papilkėja. Šiek tiek primindamas vaiduoklį galiausiai prabyla:
- Turiu tokį sugebėjimą, - jis pradeda LABAI sunkiai, - paveldėjau jį iš mamos. Ji buvo finūrė. Finūrai pasižymi gebėjimu jausti kito žmogaus emocinę būklę ir ją įtakoti per lytėjimą. Jie... hmm... labai emociškai gili tauta. Karijai, tuo tarpu, turi sugebėjimų bendrauti telepatiškai. Tai jų kolektyvinės visuomenės evoliucijos padarinys. Taigi, sudėjus šiuos du bruožus... – jis trumpam nutyla ir atrodo, kad toliau turintys nuskambėti žodžiai būtų kažkokia valstybinio saugumo paslaptis, - ... išeina taip, kad aš galiu tau parodyti tam tikrus vaizdus iš savo atminties.
Kristijanas nutyla ir susiraukusiu veidu žiūri į mane, turbūt tikėdamasis, kad imsiu žvengti ar panašiai. Visgi, jaučiuosi labiau priblokšta ir vis dar bandau suvirškinti jo žodžius svarstydama, ar kas nors realiai galėtų tokius dalykus išsigalvoti. Ta prasme, juk kam tiek vargti sekant tokią pasaką, kuria niekas nepatikėtų. Jei meluotų, tai turbūt sugalvotų kažką įtikinamesnio. Ar ne?
Galiausiai klausiu:
- Tai tu finūras? O prie ko čia tie karijai?
- Aš ir tas, ir tas. Mano mama finūrė, tėvas – karijas. Ilga istorija...
- Huhh... – prunkšteliu. – Tai tavo tėvai ne iš Papua Naujosios Gvinėjos? – nusišaipau.
- Aš iš Kreo planetos, - Kristijanas atsako itin rimtai. – Maždaug kitapus Paukščių Tako galaktikos, - patikslina.
- O tai prie ko čia ta Papua Naujoji Gvinėja? – neatlyžtu (nors regis gilinuosi ne į pačius esmingiausius klausimus).
- Ilga istorija... – Kristijanas numoja ranka. – Vaikinas, kuris man būnant Jungtinėse Valstijose turėjo pagaminti padirbtus asmens dokumentus, galėjo pasiūlyti tik dvi pilietybes: Zimbabvės ir Papua Naujosios Gvinėjos. O aš juk ne juodaodis, kad būčiau iš Zimbabvės!
- Nu ir ne papuasas, kad būtum iš Gvinėjos! – atkertu.
- Reikėjo rinktis bent kiek įtikinamesnį variantą...
Dabar jau pagaliau tikrai nusižvengiu ir šaunu:
- Zimbabvė ir Papua Naujoji Gvinėja?! Žinai, čia tikrai tas ant to. Būtum įsirašęs, kad esi iš kažkokios Kreo valstybės ir tai būtų irgi visiškai iš tos pačios operos. O tas bičas su pasais apmovė tave kaip paskutinį asilą.
Toliau juokiuosi net springdama, o Kristijanas perkreiptu veidu stengiasi į mane net nežiūrėti. Galiausia susinervinęs taria:
- Gal jau pagaliau baigsi? Galim pereiti prie... eee... įrodymų?
- Ak taip, - apsiraminu ir susiimu. – O kaip tu man juos rodysi?
Kristijanas visu kūnu pasisuka į mane ir paėmęs man už pečių, mane taip pat pasuka į save. Jis kurį laiką kaupiasi nunėręs galvą ir man pasidaro jo šiek tiek gaila. Visa ši procedūra Kristijanui atrodo labai sunki ir pirmą kartą pagaliau rimtai pagalvoju, kad gal jis nemeluoja. Pajuntu kylantį vidinį virpulį ir vidurius sukantį nekantrumą. Galvoje pašėlusiai šmėkščioja mintys, ką jis gali man parodyti. Ir kaip? Mintimis? Susigūžiu iš baimės net krustelėti. Kas bus toliau?
Kristijanas pakelia gilias metalo akis ir įsižiūri į manąsias (skaisčiai mėlynas lyg giedras vidurdienio dangus). Jis nepaprastai švelniai abiem rankom suima mano veidą ir pasitraukia link savęs. Jo rankos maloniai šiltos, kas nedera prie šaltų akių ir pilkšvos odos. Kristijanas padvejojęs prispaudžia savo kaktą prie manosios ir užsimerkia. Mūsų nosys susiliečia ir per visą kūną nubėga elektra. Nuo netikėto artumo sutrinku ir pajuntu norą atsitraukti, bet Kristijanas tvirčiau suima veidą ir kvėpteli oro tiesiai man į nosį. Apsilaižau lūpas ir įsikimbu į Kristijano rankas, kad jausčiausi tvirčiau. Lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkia nenumaldomas noras jį pabučiuoti. Nuo tos minties nudiegia visą kūną. Imu giliau kvėpuoti, kai Kristijanas galiausiai taria:
- Pasiruošus?
Dabar aš pasiruošus bet kam, kas gali nutikti toliau.
- Taip, - atsakau iškvėpdama.
Neturiu žalio supratimo, kas konkrečiai įvyksta toliau, bet akyse žybteli akinamos šviesos žybsnis, ausyse suspengia, o galvą tarsi persmelkia kažkokia nesuvokiama jėga, lyg lengva elektros iškrova, turbūt taip galėčiau apibūdinti šį pojūtį. Vos po akimirkos žybsniui akyse išblėsus, pradeda ryškėti vaizdas – lyg žiūrėčiau labai tikrovišką filmą. Nors greičiau lyg būčiau jame pačiame. Pirma pamatau šviesų, kone švytintį moters veidą palinkusį virš manęs. Jos oda balta it sniegas, lūpos švelniai rožinės ir maloniai šypsosi, o akys taip šviesiai melsvos, kad primena mažus ledo gabalėlius. Jos ilgi balti plaukai sukelti ant pakaušio, prilaikomi sidabro gijų, spalvos prasme beveik nesiskiria nuo veido odos, tad kelios sruogos krentančios ant jos skruostų vos įžiūrimos. Moters pečius dengia smėlio spalvos kailinė pelerina, po kuria slepiasi baltutėlė lengvo audinio suknelė. Pastebiu į pelerinos atlapą įsegtą sagę – juodą apskritimą su vienoje pusėje įrėžtomis trimis rodyklėmis ir keturiomis kitapus, kurį įstrižai perkerta plonesnis ir storesnis brūkšniai, po kuriais kybo du taškai ir dar vienas brūkšnelis. Ji ištiesia baltutėlę laibą ranką link manęs ir pamatau ant jos riešo vidinės pusės ištatuiruotą ženklą susidedantį iš eilės storesnių ir plonesnių linijų bei taškelių tarp jų, kas šiek tiek primena brūkšninį kodą.
Staiga moters vaizdas išskysta ir ryškėjant naujam reginiui suvokiu stovinti ant kažkokios itin aukštos pakylos. Įsižiūrėjusi į tolį pradedu matyti į pilką dangų išsišovusius juodus it anglis bokštus smailiais tarsi iečių galai viršūnėmis, nuo kurių atsišakoja vingiuojančios tarsi gyvačių uodegos ataugos. Tarp bokštų šmėžuoja naikintuvus primenantys lėktuvai, tik didesni, juodesni ir mažiau triukšmingi. Kiek žemiau, kas tam tikra prasme atrodytų lyg „žemės lygis“ driekiasi didžiuliai žali laukai, po kuriuos ilgomis kojomis žirglioja neaiškūs mechanizmai. Tarp jų lyg vabaliukai skraidžioja mažesni aparačiukai su dūzgiančiais propeleriais. Žengtelėjus kelis žingsnius pirmyn atsiveria kažkas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi apvali bedugnė praraja, bet tada pamatau gilyn besileidžiančius konstrukcijų sluoksnius. Iš tų sluoksnių pirmyn ir atgal į skylę leidžiasi vilkiko dydžio skraidantys aparatai, kurie iš jos tarsi išspjaunami į orą, o tuomet žybteli melsvi sukūrėliai jų uodegose ir tie šauna į tolį virš žaliuojančių laukų. Geriau įsižiūrėjusi peizaže pamatau tokių skylių visą struktūrą išdėstytą reguliariai kiek tik akys užmato. Iš tolo tos skylės atrodo kaip geizeriai iš kurių trykštą melsvai mirguliuojančios čiurkšlės.
Nuleidus akis nuo atsiveriančio vaizdo atsisuku ir išvystu vyrą tokiomis pat metalo akimis kaip ir Kristijanas, tik jo oda tamsesnė – pilka it pelenai, plaukai – juodi it anglis. Jo veidas rūstus lyg dangus prieš audrą. Smakrą ir skruostus vietoj barzdos dengia skirtingų storių vertikalių juodų linijų piešinys. Vyras vilki juodą blizgios medžiagos nariuotą kostiumą su krištoliniais antpečiais ir tokia pat krūtinės apsauga, ant kurios viduryje puikuojasi toks pat simbolis, kaip ir baltosios moters sagė. Jo ilgi plaukai išraityti į įmantrias kasas sukeltas į viršugalvį, o pakaušį juosia dar vienas krištolo gabalas. Aplink vyrą zuja daugiau žmonių tokiais pat kostiumais tik su mažiau krištolo dekoracijų (tik antpečiais), neišpaišytais veidais ir ne tokiomis mandromis šukuosenomis. Visi skubiai lipa į be proto aukštą kaip kalnas laivą, kurio viršūnės net negaliu įžiūrėti, nes ji panyra į storus pilkšvus debesis. Tamsiai pilkas, kone juodas ir blizgus it veidrodis laivas susideda iš kelių vertikalių sekcijų glaudžiai sujungtų viena su kita. Trys iš jų siauresnė, ketvirta – beveik tokio pat storio kaip likusios trys kartu paėmus. Staiga suvokiu stovinti kažikokioje laivų pakilimo platformoje. Pažvelgus tolyn matau kitas tokias pat platformas sujungtas siaurais tiltais. Kai kurios iš jų tuščios, tik su nedidelėmis konstrukcijomis išsišovusiomis iš jų paviršiaus, kai kurios suteikia pagrindą kitiems tokiems pat veidrodiniams laivams įsirėžusiems į dangų.
Rūstusis vyras pajuda link laivo ir sustojęs juodą muilo burbulą primenančioje kapsulėje, kuri pakelia žmones į laivo vidų, atsisuka į mane ir suprantu, kad turiu eiti kartu. Dar kartą nužvelgiu žaliuojančius laukus, darganotą dangų ir pajudu link laivo. Man beeinant, vienoje iš tolimesnių platformų su griausmu mėlynai užsižiebia ant jos pūpsančio laivo uodega ir šis riaumodamas ima kilti į dangų liepsnomis nulaižydamas platformos paviršių.
Kylančio laivo vaizdas išskysta ir į akis pažyra milijonų žvaigždžių šviesa. Tokio žvaigždėto dangaus dar niekada gyvenime nebuvau mačiusi. Dangaus skliauto viduryje kybo pilvota Paukščių Tako juosta ir nuo vaizdo net užgniaužia kvapą. Po akimirkos susivokiu žvelgianti pro išsišovusias piramidės formos stiklines lubas. Vaizdas palengva juda ir atrodo, kad Paukščių Takas teka lyg upė nuo vieno piramidės šono link kito. Staiga iš kairės lyg saulė užgoždama žvaigždžių šviesą pasirodo pilkai, gelsvai ir rausvai išmarginta planeta su didžiule balta kepure. Nors nesu tikra, ar tai planeta. Galbūt mėnulis? Milžiniškas apvalus kamuolys užkariauja piramidės skliautą ir kone išstumia žvaigždes iš vaizdo. Planetos paviršiuje žybsi padrikas švieselių tinklas. Aplink ją įvairiose orbitose skrieja didžiuliai spindintys ikosaedro formos kūnai su išsišovusiais spygliais kiekvienoje viršūnėje. Aš stoviu vieno tokio ikosaedro viduje. Netikėtai į vieno gretimo ikosaedro spyglį pataiko ryškus mėlynai violetinės spalvos spindulys atskriejęs iš planetos paviršiaus. Po akimirkos iš to paties ikosaedro kito spyglio išlekia toks pat spindulys link tolėliau skrendančio dvynio ir tai regis sužadina visą elekriškų žybsnių grandinę nuvilnijančią per eilę aplink planetą skriejančių ikosaedrų.
Tolumoje pamažu blankstant šviesoms, kartu ima blankti ir stiklinė piramidė su už ja pūpsančia raštuota planeta. Atsirandu milžiniškoje švelnia melsva spalva apšviestoje patalpoje. Žvelgiant į tribūnas, kurių apačioje išsidėsčiusi ovali arena, sprendžiu, kad randuosi dideliame stadione. Sunkiai suvokiu jo dydi, nes tribūnų pakraščiai skendi savotiškoje sidabriškoje migloje, bet spėju, kad patalpa talpina kelis šimtelius tūkstančių žmonių, kurie aplink šurmuliuoja lyg kokiame skruzdėlyne. Pasijuntu lyg būčiau Michael Jackson koncerte tik dekoracijos labiau primena prašmatnias Ingos Budrienės dekoruotas vestuves su nelabai derančiais moderno prieskoniais. Skliauto formos lubos storai nuklotos kybančių baltų ir rausvų gėlių girliandomis, tarp kurių lyg žvaigždės įmaišyti žėri stikliniai pakabučiai išraityti į gražiausias rozetes. Skliauto viduryje apglėbtas gėlių girliandų kybo didelis violetines spalvos šviesos 3D voratinklis (tai aiškiausia analogiją, kokią sugalvoju) su vis išryškėjančiais spindinčiais taškeliais skirtingose tos (hmm, turbūt lazerio) raizgalynės vietose. Pagalvoju, kad toks burbulas būtų daug geresnė dekoracija vakarėliams nei eilinis disko kamuolys.
Tribūnos, kurios panašu išskaptuotos iš grynų gryniausio tamsaus marmuro dekoruoto smulkučiais žydrais, rožiniais ir violetiniais diodais, suskirstytos ne į atskiras vietas, bet greičiau į ložes, kurių viduryje stovi po žemą staliuką su 3D šviesos projekcijomis rodančiomis, atskirus asmenis pasirodančius arenoje ir bėgantį tekstą iš labai supaprastintų iki tiesių linijų kiniškų hieroglifų. Staliuko pakraščiai taip pat apkaišyti dideliais baltais nepažįstamų gėlių žiedais. Aš sėdžiu vienoje tokioje ložėje ir jaučiu šąlant užpakalį.
Apačioje marmurinės arenos grindys tokios nublizgintos, kad jose atsispindi visi stadiono apšvietimo elementai, o ypač trimatis šviesos voratinklis palubėje. Gali pasijusti lyg būtum viename iš tų veidrodžių kambarių su beribės erdvės pojūčiu. Tiesa šiuo atveju tai nepasakyčiau, kad labai praktiška, nes gerokai blaško dėmesį nuo kalbėtojų arenos viduryje, bet nepaisant to vis tiek atrodo įspūdingai.  Identifikuoti kalbėtojus padeda vienintelis ryškus prožektorius nukreiptas į juos ir virš arenos pasirodantys šviesos ekranai, kurie išdidina vaizdą – visai kaip per tikrą koncertą. Kalbėdami jie taip pat naudoja įvairias tarsi iš niekur iškylančias projekcijas vaizduojančias tiek kažkokias schemas, kurios mano akimis primena matematinius grafikus, kosmoso struktūras ir molekules (na bent tiek neša mano fantazija), tiek sudėtingų mašinų konstrukcijas, tiek ir atskirų žmonių paveikslus su nevisai įprastais veido bruožais bei sunkiai suvokiamos aukštosios mados kostiumais. Nemaža dalis aplink sėdinčių ir šurmuliuojančių žmonių taip pat apsitaisę apdarais iš ekstravagantiško dizainerio fantazijos, kiti atrodo aplink save susivynioję po ruloną medžiagos, dar kiti apsitaisę šarvais ar kažkokiais plastikiniais triko, galiu prisiekti pastebėjusi ir keletą grupelių visiškų plikšių, na o likusieji vilki visai neišsišokančius ir sakyčiau gana panašius į mums įprastą kasdienę aprangą drabužius (neturiu omenyje džinsų ir sportinės striukės, bet tiesiog iš esmės kelnes ir vienokios ar kitokios formos viršutinį drabužį).
Arenoje pasirodžius pagyvenusiam šviesių plaukų vyrui su nenormaliai didelėmis apvaliomis žaliomis akimis ir vilkinčiam tamsiai mėlynos spalvos žėlė primenančią suknią siekiančią žemę stadionas nuščiūva. Ant suknelės jis užsigaubęs vos įžiūrimų plonyčių gijų papurusį apsiaustą, o kiekvienos tos gijos galiukas šviečia auksine šviesa, kas sudaro įspūdi, kad pats vyriškis tiesiog švyti. Šviesos aplink pritemsta, o prožektorius nukreiptas į jį pašviesėja. Užsidega dideli ore pakibę ekranai vaizduojantys šį vyrą, o išdidintas jo veidas parodo, koks jis panašus į lėtąjį lorį. Jis prabyla plačiai išsižiojęs sodriu žemu balsu, bet nesuprantu nei vieno žodžio. Jam nebaigus kalbos, garsai susilieja ir pamažu nutyla. Vaizdas išblanksta ir pranyksta visiškoje tamsoje.
2019-11-27 17:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-07 07:37
Galaxy
Labai labai stengiausi susilaikyti nuo šio komento bet negaliu- ką ta pana užvartojo kokios „rūgšties“ ar grybukų? Nes nu pieva ta jos vizija. Ir elgiasi ji kažkaip neadekvačiai su psichu jaunuoliu. Ir visi ateivių vaizdai neįtikinami- ne, ne miestai bet patys ateiviai- visi žmonės tik odos spalva skiriasi. O madų šou kaip iš Bado žaidynių aprašytas. Kažkaip nieko originalaus. Norėtųsi kažko naujesnio kad užkabintų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-04 12:03
Nukainotas
Prajuokino fantastinės vizijos vidury netikėtai paminėta „Inga Budrienė“ :))) Skaitytojai tikriausiai žino, kas yra Maiklas Džeksonas, bet kas ta Inga Budrienė ir kaip atrodo jos dekoruotos vestuvės, turbūt mažai kas gali įsivaizduoti. Na, tūrbūt reika googlinti :)

Tikėjausi, kad ta vizija pasibaigs ir dar bus kokio nors veiksmo, bet tie ikosaedrai vis skriejo, skriejo ir nesustojo.

Vietomis sunku skaityti, per daug žodžių, per daug aprašymų ir paaiškinimų.

Bet čia vertinau kaip trumpą atskirą kūrinį, gal pilno apsakymo kontekste ši ištrauka atrodytų kitaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-27 22:36
Nuar
Ar tikrai buvo būtina beveik gretimuose sakiniuose kartoti ne vieną ir ne du kartus vieną ir tą patį žodį "ikasaedras"? Sakyčiau, kūrinys susideda iš trijų visiškai atskirų dalių: ligoniai, kosminiai laivai ir realios kultūrinės terpės apmąstymai. Pernelyg staigūs perėjimai tarp šių dalių. Skaitant susidarė įspūdis, kad toliau kelionė merginos į kosmosą bus nuobodi. Palauksiu kitų dalių ir įsitikinsiu ar klydau. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą