Tai ne tavo vaikai dalyvavo pagalvių kare
Tik eilinė diena tik eilinė naktis – nieko nauja
Tik eilinis karys po dangaus mėnesiena švaria
Dantės kruvinas dantenas laiko srovėj išskalauja
Ir išsyk iš dangaus ima leistis vien gagų pūkai
Ir ant žemės dangaus daug daugiau negu vakar atrodė
Viskas liko taip pat kaip kadaise namus palikai
Nedainuotos lopšinės seniai nekamšyta paklodė
Keistas laiko inkliuzas – ant stalo žalia arbata
Kuri šąlant naktim jau pavirto į gabalą ledo
Kad mąstyti imi – tau ši žemė nebuvo šventa
Tarp šventųjų būrių tavo kūno dangus pasigedo
O po to pasirodė – įvyko eilinė klaida
Kad buvai kad esi šito niekas lyg šiol nenumatė
Na bet jei jau gali žaidime dalyvauti tada
Tu toks pats kaip visi ir per amžius žvelgi į tą patį
Seną užsklandos vaizdą ir sielos blizgiam ekrane
Mirga pikselių regis beveik septini milijardai
Ir tarp jų tu meldies – prisiartink išdidink mane
Tarp gyvybės vandens ir tarp Stikso srovės nuolat nardai
Ir nepajauti pats kad jau dengias paviršius ledu
Ir nepastebi net pro akis nuolat plaukiančio ižo
Kad šį laiką žiemos vėl bandai išgyventi po du
Nes iš antro pagálvinio karo dar niekas negrįžo