,

kaip dykumos mano akys atmerktos
pilnos smilčių nakties ir minčių
mano lūpose žodžiai negimsta
kai šį vienišą raštą dėlioju
sėdžiu palinkęs prie linijų
ne lapo bet kelių horizontų
į tavo akis įsmingu
kaip šalčio lėtas skverbimasis
į guolio karštį
ieškau savęs tarp kitų
tik kol kas nieko bendro
nors skirtumai dažžniausiai sukuria
sinonimus tarp kitų
tu mano aklumas
mano kančia
kiekvienos dienos
paskutinės minutės
nurimstu
ir nustoju
po mažiausio
judėjimo
krūp
čioti