Alastoras

Kažkas šmėkšteli virš monitoriaus ekrano priversdamas atitraukti žvilgsnį nuo žibančio žvaigždėlapio ir įsistebeilyti į žvakės šviesoje skendinčią realybę. Akys ne iš karto sugeba sufokusuoti išplaukusius kambario kontūrus. Galiausiai knygų lentynos šešėlyje pamatau spindinčias Alastoro akis. Sustingęs veriantis žvilgsnis. Tas katinas man vis dar buvo nemenka paslaptis, nors trainiojosi aplink jau ketveri metai nuo pat tos siaubingos dienos. Ironiška, bet ir pats Alastoras buvo juodas it naktis, apvaliomis geltonomis akimis. Nežinau, ar mus vienijo panašus likimas, ar paprastas individualizmas, tačiau gyventi kartu mums buvo paprasta.
Nudelbiau akis atgal į kompiuterio ekraną ir bandžiau įsiminti žiemos dangaus žvaigždynus: Orionas, Šuo, Dvyniai, Vežėjas... atrodė labai paprasta žvelgiant į linijomis sujungtas formas. Realiame nakties danguje viskas buvo daug painiau.
Pamenu, kaip tą šaltą žiemos naktį prieš ketverius metus, kraujui sruvenant per veidą žvelgiau į mirguliuojantį žvaigždėtą dangų. Žvaigždžių atrodė tiek daug ir jos buvo tokios ryškios, kad suabejojau, ar kada anksčiau buvau mačiusi, ką nors panašaus. Tas grožis tiesiog akino ir neleido atitraukti žvilgsnio. Jaučiausi lyg tirpstanti begalinėje kosmoso didybėje. Karštas kraujas šildantis veidą ironiškai stengėsi mano savijautą paversti realybe. Tikėjausi, kad mirsiu. Dabar labai norėjau, kad taip ir būtų nutikę.
Neįsivaizdavau, kas tuomet mums iškvietė greitąją, bet sirenų gausmas vėrė daug skaudžiau nei smūgiai automobiliui ridenantis šalikele. Protas smelkėsi atgal į sąmonę ir kėlė siaubą pamažu suvokiant, kas įvyko. Pusė mano kūno slėpėsi sumaitoto automobilio gniaužtuose. Atsisegus saugos diržą ir driokstelėjus lyg sunkiam bulvių maišui ant automobilio stogo, turbūt buvau trumpam praradusi sąmonę. Prasipaipaliojus kaip niekinga kirmėlė bergždžiai bandžiau ištrūkti iš savo kalėjimo. Tuomet kerintis žvaigždžių grožis pasveikino mane, dvėstantį žemės padarą, lyg atvykusį į iškilmingiausią karalių puotą. Tačiau sirenų gausmas skausmingai priminė – tau negalėjo taip pasisekti. Įžūlus grožis šaipėsi man į akis tarsi sakydamas: „Prisimink šį vaizdą, nes daugiau gyvenime nebematysi nei grožio, nei džiaugsmo“.
Nežinau, kodėl iki šiol, kasnakt sužibus žvaigždėms giedrame danguje, vis dar ėjau į lauką ir užvertus galvą žvelgiau į tą painų kosmoso chaosą. Turbūt norėjau dar kartą pažvelgti į akis tam, kuris iš manęs atėmė viską, ką mylėjau. Norėjau išrėkti savo neapykantą žvaigždėms, kurios tą naktį iš manęs juokėsi. Norėjau galiausiai stoti akis į akį prieš tą, kuris pasiglemžė dalį mano sielos. Keista, bet nuo tos košmariškos nakties nei karto nemačiau tokio pat dangaus. Lyg tą naktį būčiau egzistavusi ir mirusi paraleliame pasaulyje, kur žvaigždės įkūnija slapčiausius sielos demonus, persekiojančius tave kiekviename žingsnyje. Tai jie įžūliai juokėsi man į akis, primindami, kad niekada nebebūsiu laiminga. Iki šiol ieškojau tų piktųjų demonų žvelgdama į naktį. Iki šiol tamsoje matydavau ne daugiau kaip tik tuščias žvaigždes. Bet štai dabar jos vėl žiūri į mane. Magiško grožio žėrinčios akys žvelgiančios į mane pro juodą rūką iš pačių pragaro gelmių.

Astronomija pradėjau domėtis prieš kokį pusmetį, tikėdamasi išsiaiškinti, ką mačiau tą naktį ir kaip galėčiau tai pamatyti vėl, bet kol kas mažai ką tepešiau. Žvaigždės danguje ir kompiuterio ekrane atrodė du skirtingi dalykai, kuriuos sunkiai gebėjau susieti. Net nežinau, ar tame buvo kokia prasmė, bet toks užsiėmimas mane tiesiog ramino.
Apsunkę akių vokai vertė dėti visas įmanomas pastangas, siekiant nepasiduoti nuovargiui, o saldžiai ant knygų lentynos miegantis Alastoras jau kėlė pavydą. Rytoj turiu eiti į darbą, o įprastą miegojimo laiką jau senokai pražiopsojau. Užverčiau kompiuterio ekraną ir padėjau jį ant kavos staliuko šalia gerokai nudremžto mokyklinio astronomijos vadovėlio. Man pakilus nuo sofos Alastoras liuoktelėjo nuo lentynos ir pasekė mane kartu į miegamąjį.
Ne itin mėgau savo darbą. Ypač dabar kai kiekvienas vaikas man priminė, jog maniškis niekada nebeužaugs. Pykau ant savo darbo, nes jis atimdavo daugybę laiko, bet niekada nepadariau nieko, kad kažką pakeisčiau.
Suskambėjus skambučiui klegantys ir besistumdantys vaikai rinkosi į klasę. Turėjau pripažinti, kad nelabai ruošiausi šiandienos pamokai, bet graikų mitologija nebuvo sunki tema, o vaikams ji ir taip atrodė gana įdomi.  Šią pamoką turėjome aptarti pagrindinius graikų dievus bei deives ir pajudėti link Homero „Odisėjos“. Atsistojusi prie lentos iš atminties sklandžiai pasakojau dievų gimimo istoriją, apie pirminį dievą Chaosą, po jo sekusias dievų kartas ir galiausiai susiformavusį visą dievų panteoną. Aptarėme pagrindinius dievus ir deives bei jų funkcijas.
Žavėjausi daugiadievyste ir jaučiau savotišką apmaudą, kad mes esame verčiami tikėti vienu dievu. Juk turint konkretų dievą, konkrečiai gyvenimo problemai yra daug paprasčiau, o ir dievas mažiau užimtas. Gal tokiu atveju dievai dažniau išgirstų, ko žmonės jų prašo? Aš dievu netikėjau. Bent jau tokiu, kokį pranašavo mūsų bažnyčios kunigas. Net per laidotuves negalėjau nustoti pykusi, beklausydama tuščių kunigo blevyzgojimų apie dievo gailestingumą ir amžiną gyvenimą. Sunkiai suvokiamas man buvo jo gailestingumas, pasirinkęs mano vyrą su dukterimi, kaip atpirkimo avinėlius, o mane palikęs gyvą, kaip to atpirkimo liudytoją ir pranašę.
Suskambėjus skambučiui, pranašaujančiam pamokos pabaigą, garsiai šūktelėjau, kad nebaigta skaityti „Odisėjos“ ištrauka lieka namų darbams ir kitos pamokos metu iš jos atsakinėsime į klausimus. Vaikai paskubomis krovėsi mantą į kuprines, o aš negalėjau pajudėti įsistebeilijusi į Mariją Eikartaitę – garbanotą auksaplaukę angeliško veido ir dangiško mėlio akių. Ją buvo įsižiūrėję visi klasės berniukai. Marija įkūnijo jaunąją Afroditę, o gal Helenę. Jos šypsena buvo visa griaunantis ginklas, kuriuo ji dar nemokėjo naudotis. Mano dukrelė galėjo būti visai kaip ji. Eva taip pat turėjo žydras akis, o tėvas dėl jos būtų pasiryžęs pradėti net karą.

Mažo miestelio, kurį vadinau namais, gatvelės buvo siauros, o visi jose sutikti veidai – matyti. Pagrindinėje gatvėje įrėmintoje išblizgintų vitrinų šmirinėjo žmonės. Skubantys – bet beveik visada su šypsena. Banko darbuotoja tvarkiusi mūsų šeimos finansus, teisininkas perskaitęs testamentą ir sutvarkęs paveldėjimo dokumentus, gamyklos darbininkas, kurio vadovas buvo mano vyras, padavėja iš užkandinės prie miesto rotušės, kur valgėme gedulingus pietus, gėlininkė pagaminusi laidotuvių puokštes su baltomis lelijomis – visi jie buvo čia, nedidelėje gatvelėje spindinčiomis vitrinomis. Visi jie žvelgė į mane verksmingomis, užuojautos kupinomis akimis net ir po tų ketverių metų. Visų jų akyse mačiau mirtį. Tą mirtį, kurią jie matė manyje. Visi jie sveikindavosi su šypsena, visi klausdavo, kaip aš laikausi. Lyg to būtų iš tiesų reikėję.
Mano namas stovėjo paskutinis gatvelėje ėjusioje pro vienintelę miestelio bažnyčią. Ironiška, kad pro šiuos dievo namus praeidavau kiekvieną dieną, bet dievo prasmės taip niekada ir nesuvokiau. Visgi, šį kartą eidama pro šalį sustojau prie aukštų tamsaus medžio bažnyčios durų sidabro rankenomis. Jas rėmino baltutėlės kolonos ir prašmatnus timpanas virš jų. Durys vedė į aukštą bažnyčios bokštą su dailiu raitytų kryžiumi viršūnėje. Patraukiau sidabrinę rankeną ir sunkios durys pajudėjo. Žengiau vidun nedrąsiai, beveik su baime. Ši vieta buvo skirta ne man.
Prie antrųjų durų, dešinėje kybojo nukryžiuotas Jėzus ir stovėjo nedidelis dubenėlis su vandeniu. Instinktyviai ištiesiau pirštą link lygaus vandens paviršiaus, bet vos odos lopinėlis palietė drėgmę, visą ranką nutvilkė elektra. Skubiai ją atitraukiau ir pakėlusi akis pamačiau kaip Jėzaus skulptūros perkreiptas veidas įžūliai juokiasi žvelgdamas tiesiai man į akis.
- Laba diena, Ana, - lyg iš požemių išgirdau kunigo balsą.
Nepastebėjau, kaip jis atsidūrė šalia manęs. Lėtai atsisukau, jis geraširdiškai šypsojosi. Dar kartą pažvelgiau į Jėzaus veidą – jis vėl buvo liūdnas.
- Laba diena, tėve, - pasisveikinau ir sutrikusi dairiausi tai į kunigo veidą, tai į tolumoje stovintį altorių. Ant jo baltos staltiesės nutiesta raudona juosta atrodė lyg kraujo upė.
- Ar galiu kuo padėti? – teiravosi kunigas.
- Nežinau, aš... Kai kas su manimi darosi. Nesu tikra kas. Net nežinau, ar turėčiau čia būti. Žinot, tėve, po tos nelaimės nelabai tikiu dievu.
Kunigas švelniai suėmė mane už alkūnės ir pavedėjęs iki klauptų, pasodino viename iš jų, o pats įsitaisė šalia.
- Ana, pažįstu tave nuo mažens, - pradėjo, - aš tave pakrikštijau, suteikiau pirmąją Komuniją, aš tave sutuokiau. Tu esi dievo vaikas ir labai gaila girdėti tokius tavo žodžius. Žinau, kad tavo nelaimė tragiška, bet tai nereiškia, kad Dievas tave apleido. Jis paliko tave gyvą ne be priežasties. Tu vis dar turi misiją šioje žemėje, kurią jis tau skyrė ir turi ją vykdyti. Netektis sunki, bet negali joje gyventi. Turi matyti tai, ką tau nori parodyti Dievas. Jei likai gyva, vadinas jis tikrai nori, kad tai pamatytum.
Kunigas paėmė mane už rankos ir švelniai ją paglostė. Pajutau kaip delnas įstringa spąstuose, o jo šilti pirštai virsta gleivėtais kaulais išnyrančiais tarsi iš kapo, į kurį jis nori mane nusitempti. Ištraukiau ranką ir įkišau į kišenę. Jo veidas apsiniaukė.
- Turbūt ne taip mane supratot, tėve, - prašnekau nudelbusi akis į kelius. – Aš... matau dalykus... tamsoje. Atrodo lyg ji žvelgtų į mane – akys lyg žvaigždės danguje. Visai kaip tos žvaigždės, kurios švietė tą naktį. Aš mokausi skaityti žvaigždes, bet tai, ką aš matau – tai ne tikros žvaigždės. Atrodo lyg jos šviestų ne iš to pasaulio. Ne iš mūsų pasaulio. Kartais jos primena veidą – piktą ir kraupų. Kartais nubundu naktį ir matau jas prie savo lovos. Jos spindi lyg pažirę blizgučiai, bet aš žinau, kad tai blogis.
Užmerkiau akis ir nuleidau galvą. Krūtinėje jutau netikėjimą. Netikėjimą tuo, ką čia veikiu. Tie vaizdiniai tamsoje atrodė tikresni nei kančia nukryžiuoto Jėzaus kybančio virš altoriaus. Ar jis žino, kokia yra mano kančia?
- Bet kokį blogį gali įveikti tik Dievas, - kunigo žodžiai ištraukė mane tarsi iš sapno. – Tu praradai tikėjimą, Ana. Todėl ir regi dalykus, kurių nėra. Dalykus, kurie tau asocijuojasi su blogiu. Turi ateiti į mišias, atlikti išpažinti, priimti Komuniją, vėl pradėti melstis, įsileisti Dievą atgal į savo širdį ir bet koks blogis nuo tavęs pasitrauks. Ar gali man pažadėti, kad bent ateisi į mišias?
Kunigas geraširdiškai nusišypsojo. Jo veidas buvo mielas, bet kažkodėl negalėjau į jį žiūrėti. Norėjau pažadėti, kad ateisiu, bet tada išvydau kaip priešais šešėliuose skendinčioje koplyčioje arkangelo Gabrieliaus raudona tunika persimainė į juodą, jo sparnai pakilo ir išsiveržė iš paveikslo rėmų. Jis nužengė ant žemės pajuodusiomis kojomis ir aplink jį ėmė telktis tamsa. Arkangelas Gabrielius ištiesė man baltą leliją, kuri akimirksniu supuvo, pajuodo ir pažiro į tūkstančius žvaigždžių.
- Turiu eiti, - sumurmėjau atitraukdama žvilgsnį nuo koplyčios.
Paskubomis pakilau nuo klaupto ir nuskubėjau durų link. Arkangelas Gabrielius koplyčioje vėl tiesė leliją Mergelei Marijai, bet jo juodos akys žibėjo lyg žvaigždės. Išpuolus iš bažnyčios kone bėgomis pasileidau namo. Kelio vaizdas skendo ašarose. Viena iš jų išsprūdo iš akių ir nuriedėjo per skruostą degindama taip smarkiai, kaip karštas kraujas tekėjęs per veidą prieš ketverius metus.

Įžengus pro namų duris susmukau tiesiog koridoriuje. Skruostai degė nuo ašarų, bet negalėjau išleisti nei garso. Nekūkčiojau. Kažkas to neleido. Alastoras sėdėjo ant virtuvės grindų įsmeigęs geltonas akis į mane. Nežinau kiek laiko taip prabuvau, bet kambaryje sutemo. Alastoro kontūrai išskydo. Jo juodas kailis visiškai susiliejo su tamsa ir be jo akių daugiau nieko nemačiau. Sėdėjau su batais ir paltu, lauke kasdien vis labiau šalo. Staiga suvokiau, kad vėl ateina žiema. Eva turėjo raudoną žieminį paltuką. Eva mirė vilkėdama raudoną žieminį paltuką.
Užmerkiau akis ir pasaulis trumpam išnyko. Skruostai nudžiuvo ir juos nemaloniai tempė. Prieš akis iškilo Orionas. Trijų žvaigždžių juosta – taip jį lengviausia atpažinti. Jei šiandien būtų giedra, pamatyčiau jį patekant pietiniame dangaus skliaute.
Akių vokai tingiai pakilo. Virtuvės tamsoje sukosi žibantys šviesuliai – mažyčiai blizgučiai sidabriškai melsvos spalvos. Gražūs ir dieviški lyg kosmoso lašeliai, bet ten buvo jie. Mirguliuodami jie panašėjo į veidus – pikdžiugiškus ir kupinus neapykantos. Jie plaukė link manęs, bet aš negalėjau pajudėti. Kūnas nutirpo, jaučiau tik šaltį. Rankos sunkiai pakilo ir į jas pažiro žvaigždės lyg smėlio saujos. Pilnos rieškučios šviesos taškelių. Byrėjo ir byrėjo tarp pirštų kol rankose liko šalto metalo spindesys. Tai buvo peilis, be rankenos, tik ašmenys. Jie žėrėjo, nors aplink buvo visiškai tamsu. Suėmiau juos pirštais ir pažvelgiau. Metalo atspindy išvydau savo veidą – pilką it pelenai, atsilupusiais juodais lopais, apkibusį žemėm, iš šnervių veržėsi musės, o skruostus vagojo kirminai. Akys, juodos tarsi anglys, žvelgė paklaikusiu žvilgsniu. Tačiau jų vyzdžiuose žibėjo skaisčios žvaigždės. Jutau kaip plonos blogio gijos smelkiasi į kaulus, raumenis, odą, surakindamos visą kūną. Norėjau jausti baimę, bet tai buvo ne tai. Jaučiau keistą artumą, kuris guodė. Kažkas būtų galėjęs pasakyti, kad tai buvo velnio prisilietimas, bet man buvo gera. Šalti ašmenys palietė riešus, delnus. Žvaigždės krito ir dingo ašmenų pėdsakuose. Metalas pabiro ir taip pat pradingo. Liko tik tamsa, kurioje ryškiai švietė auksinės Alastoro akys. Jis tyliai miauktelėjo ir pradingo.
Delnuose jaučiau drėgmę. Sunkiai, sustingusiu kūnu atsistojau ir spustelėjau jungiklį. Akys prisimerkė nutvilkytos netikėtos šviesos, galva susvaigo. Pakėliau rankas ir pažvelgiau – kraujas tirštai tekėjo nuo riešų, per delnus ir nuo pirštų galiukų kapsėjo ant grindų. Lašai vis tiško ir tiško pažirdami į šalis visai kaip tie žiburėliai tamsoje. Žiūrėjau į tą skaistų raudonį. Tekantis kraujas mane ramino, o ant grindų žydėjo raudonas lelijos žiedas.

Išaušo šeštadienio rytas – tamsus, apniukęs ir pilkas. Dienos buvo trumpos ir šaltos. Atrodė, kad tamsa tiesiog skverbiasi, ropščiasi iš anapus, siekdama pasiglemžti viską, kas jai dar nepriklausė. Galėjau jausti kaip mano siela virsta į pelenus nešiojamus atšiauraus žiemos vėjo. Mano kūno dalys krito ant sustingusios žemės ir smego gilyn į prakeiktų mirusiųjų pasaulį. Bet suvytusi gyvybė vis dar ruseno kažkur paširdžiuose.
Šeštadienis buvo šeimos laikas. Eva tik nubudus išsliuogdavo iš savo rožinių pataliukų ir patyliukais atbėgdavusi šmurkštelėdavo po mūsų antklode. Tėtis ją apglėbdavo tvirta ranka ir visi trys apsimesdavome miegantys dar kokią valandą, nors iš tikrųjų tiesiog mėgavomės buvimu šalia. Vėliau aš iškepdavau blynų, kuriais Eva maitindavo tėtį, o vėliau man reikėdavo maitinti ją ir visi daug juokdavomės. Popietes praleisdavom lauke, kur dar ir dabar vėjyje girgždėdama supuodavosi apsamanojusi Evos supynė bei mėtėsi sulūžęs dviratukas su prisuktais pagalbiniais ratukais, su kuriuo ji važiuodavo iki prūdelio pamiškėje su gražiu mediniu lieptuku. Blynų nekepiau jau ketverius metus.
Virtuvėje ant palangės tupėjo Alastoras ir tingiai laižė savo leteną. Šalia jo stovėjo rėmelis, kuriame plačiai šypsojosi Eva laikoma ant mamos ir tėčio rankų. Pasistačiusi puodelį juodos kavos ant stalo priešais save stebėjau kaip sūkuriuoja tamsus skystis. Jo paviršiumi nuvilnijo silpnas blizgesys ir trumpam sužibo spiralinė galaktika. Kurį laiką vis dar žvelgiau į nurimusį juodą paviršių, tuomet gurkštelėjau ir pažvelgiau į Alastorą, kurio akys veriančiu žvilgsniu tarsi sakė: aš žinau, kas jie. Staiga Evos veidelis rėmuose persimainė į paklaikusį, demonišką, kupiną tūžmingos pagiežos, visai kaip Jėzaus ir arkangelo Gabrieliaus bažnyčioje, visai kaip tie žvaigždžių veidai, kuriuos regėjau tamsoje. Siaubas persmelkė visą kūną, daugiau nieko nejutau. Nevalingu rankos judesiu išliejau puodelį ir juoda smala pasklido per stalą sužibdama milijonais žvaigždžių visai tokių kaip tą naktį.
- Ko jūs norit?! – išrėkiau tūžmingai, išliedama susikaupusią neapykantą.
Lauke lyg tamsus šydas nusileido ant dangaus pasiglemždamas šviesą. Juoda smala pakilo putodama ir varvėdama. Iš jos gelmių į mane žvelgė liūdnas pajuodęs Evos veidelis.
- Aš tavęs pasiilgau, mamyte! – graudžiu džeržgiančiu balseliu sudejavo mano mergytė.
Skystis putodamas tėškėsi į stalą nuvarvėdamas ant grindų. Tamsi uždanga pakilo ir ant stalo kavos baloje sėdėjo Alastoras žibančiomis akimis. Rėmelio ant palangės nebebuvo. Žengusi kelis žingsnius artyn pamačiau šukes pažirusias ant virtuvės grindų. Jos buvo suteptos krauju. Staiga atsisukau į Alastorą. Jis sėdėjo kraupioje skaisčiai raudono kraujo baloje ir galėjau prisiekti, kad juokėsi tomis savo ryškiai geltonomis akimis. Čiupau rėmelio šukę ir paklaikusi iš įsiūčio bei neapykantos griebiau Alastorą ir ėmiau jį badyti rėkdama:
- Tai tu juos nužudei! Tu juos nužudei!
Alastoras neišleido nei garso. Nustojus jį badyti šukė pati iškrito iš drebančios rankos. Gilyn į kavos balą skverbėsi kraujo srovelės tekančios iš suglebusio Alastoro kūno. Į akis vėl pažiro žvaigždžių šviesa.

Basomis nešiau prispaudusi Alastoro kūną prie širdies pro kiemą, apšarmojusią pievą už jo link nedidelio prūdelio pamiškėje su gražiu mediniu liepteliu. Naktis buvo giedra. Sustojau ant lieptelio galo ir įsižiūrėjau į lygų juodą vandenį. Jame žibėjo visos dangaus žvaigždės. Užverčiau galvą į viršų – pietuose žibėjo Orionas, virš galvos kybojo Persėjas ir Kasiopėja, šiaurėje švietė Grįžulo Ratai, vakaruose šuoliavo Pegasas, o rytuose – Vėžys su Dvyniais. Lūpų kampučiai švelniai pakilo: „aš juos matau“ – sušnibždėjau. Paukščių tako juosta spindėjo savo dieviška grožybe. Visi graikų panteono dievai man mojo ir sveikino. Jie pagaliau išklausė mano maldas. Širdį užliejo ramybė. Kūnas atsipalaidavo ir paniro į šaltą dangaus šviesulių jūrą. Kvapas užsikirto, o iš pačių vandens gelmių mane pasitiko arkangelas Gabrielius juoda tunika ir žibančiomis akimis tiesdamas man baltą leliją. Pagaliau aš sutikau juos.