Prisiminimas

Ramiais vakarais senieji dievai
ateidavo pas mane į kambarį.
Ten prie lango kur dabar jūs sėdit,
kartą sėdėjo Perkūnas,
o prie krosnies kur aš guliu –
deivė Medeina.
Ir dar jie atsinešdavo
maistą ir gėrimus savo.
O vieną kartą
prisivalgę nektaro ir išgėrę ambrozijos,
jie uždainavo
akmens amžiaus lietuvių liaudies dainą.
Ir dar taip išraiškingai,
kad net kūnas šiurpuliais alsavo.
Gaila, kad nespėjau įsirašyti
į išmanųjį įrankį...
Šaunios seniau būdavo šventės,
po kurių galėdavom
dar ilgai ir laimingai gyventi.