Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Lietuva gulėjo išsekinta, nudirbta, užmerkusi iš nuovargio akis, nors žinojo, kad užmigti dabar nepavyks, o taip reikėtų, ir bandė nugirsti, kas buvo kalbama už durų. Bet girdėjosi tik atskiros, garsiai ištartos frazės ar žodžiai lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. Ji buvo perdaug išvargusi, kad galėtų iš jų sudėlioti kažkokią prasmę turinčią mintį. Nors pagrindinį dalyką ji ir taip žinojo : ją pardavė kitam šeimininkui. Iš pat pradžių ji jautė, kad šaunusis kaubojus iš Teksaso Vilis, arba, kaip jis reikalavo, kad ji jį vadintų, Viljamas, kada nors ją mes. Per savo amželį ji spėjo gerai pažinti vyriškąją giminę ir jau tada, prieš tris metus, nuojauta jai sakė, kad šis, šauniai ant akių užsimaukšlinęs lenktais šonais į viršų skrybėlę kaubojus, nebus jai vyras iki grabo lentos. Nors ir kaip ją įtikinėjo visokie geradariai, pusbroliai ir tetos, ir šiaip įvairaus plauko perėjūnai, ji jau tada žinojo - šis prerijų klajūnas matęs ne tokių gražuolių, ir išlaikyti prie savęs jį - yra bergždžias užsiėmimas tau, kaimo mergele.
Bendrai praleisti treji metai patvirtino jos nuojautą - Vilis, oi Viljamas, taip niekada ir nepasižiūrėjo jai į akis iš po savo šauniosios skrybėlės, pakeltais į viršų šonais. Net ir dulkino jis ją, kaip kokią neišjodinėtą prerijų kumelę - pasistatęs prie baro iš nugaros pusės, kad nereiktų žiūrėti į akis, nenusiėmęs skrybėlės, kuri ritmingai daužėsi man į nugarą, kai geismo pagauta išsitiesdavau visu ilgiu. O jis, tą darydamas, mėgdavo įsipilti iš butelio viskio į stiklinę ir gerdavo jį dideliais gurkšniais, man nepasiūlydavo, aš pati gurkšteldavau iš butelio, kadangi antros stiklinės nebūdavo. Be to, dulkindamas mane, jis dar galėdavo tvarkyti savo biznio reikalus mobiliu telefonu, ir, apskritai, buvo pasiruošęs bet kurią akimirką mane palikti, jei prireiktų (kartais ir palikdavo nebaigęs). Todėl ir kelnių niekada nenusiimdavo (nuogo aš jo taip ir nepamačiau ir jau nepamatysiu), tik užtrauktuką atsegdavo, sargį užsimaudavo (taip ir nepatikėjo, kad buvau išsigydžiusi gonorėją), rankos pirštinuotos ir cigaras burnoje. Klaikus vaizdas, kaip pagalvoju, ir vistik man tai patiko. Gal pripratau, o gal tas jo atsainumas, demonstruojamas abejingumas kaustė mane, kėlė kažkokią nepaaiškinamą vergišką pagarbą. Galų gale, jis buvo neeilinio pajėgumo vyras, tiesiog nepasotinamas, barškino mane nepailsdamas, ir, juk tikrai žinau, turėjo ir kitų mergelių.
Gaila. Gaila, netekus Vilio (dabar jau vistiek), girdžiu, derasi su suteneriais, mano globėjais. Nors ne, su jais derėtis jam nebūtina, derėjosi jis su rusu kelias pastarasias dienas, derėjosi ir dulkino mane, tik aš, kvaiša, gerai nemokėdama anglų kalbos (vienintelį  fuck  suprantu), nesumečiau, apie ką čia jie. Mano pusbrolius ir tetas vargšas Vilis informuoja apie mano perdavimą į kitas, geresnes rankas. Tie tik žiobčioja, girdžiu, ir skėsčioja rankomis, kaip gi čia taip atsitiko. Pažįstu aš juos, tuos išverstaskūrius. Motiną tikrą gatavi parduoti ar į blizgutį išmainyti. Ne kartą ir pardavė. Ir mane gi Viliui faktiškai už dyką, dovanai atidavė, už pažadą, kurio tas ir nesiruošė tesėti. O dabar nusipurtė mano Vilis savo galą ant jų visų šūdžių, kaip ant manęs nusipurtydavo baigęs ir sargį nusiėmęs. Nemylėjo manęs Vilis, nemylėjo, tai jau tikrai, bizniuką prasuko ir muistosi dabar, norėdamas kaip galint grakščiau į savo gimtąjį Teksasą išdumti su pluoštu nemirtingųjų dolerių.
O mano rūpestingieji giminės, ką dabar jie darys. Anksčiau gi gvoltu rėkė : “Ivanui nė už ką jos (t.y. manęs) neatiduosim!” Nors jaučiau, ne, žinojau - teks man dar pas savo “Sibiro lokį”, kaip aš jį vadinau, sugrįžti. Jaučiau, žinojau. Ech, manęs neapgausi. Matyt, taip jau skirta, nuo likimo nepabėgsi. O viltis šiokia tokia buvo.
Ne, nepasakyčiau, kad mano Vania buvo labai man blogas, ar kad labai blogai su manim elgėsi. Tiesiog jis buvo plačios rusiškos sielos ir dalinosi manimi su daugybe savo draugų, pažįstamų, prietelių ar šiaip sugėrovų. Kas tik neperėjo per mane, uzbekai, totoriai, čečėnai, chocholai, siauraakiai čiukčiai, tų pačių rusų gyva galybė, visų ir nesuminėsi. Rasių, tautybių maišalynė, bet visus vienijo nevala, silkės ir degtinės kvapas ir nenueinantis nuo lūpų rusiškas matas.
Dabar, žinia, Vania ne toks apsileidęs - visgi bendravimas, verslo reikalai su aukštos kultūros šalių atstovais privertė ir jį pasikeisti į gerąją pusę. Mačiau pro durų plyšį, vos pažinti galima, toks iščiustytas, sulaižytas, storiausiomis aukso grandinėmis apsikarstęs. O jau žvilgsnis… net suvirpau, vis toks pats alkanas, geidulingas, ištroškęs ir, tarytum, sakantis : “Na, ką, paukštyte, niekur tu nuo manęs nepabėgai ir niekas tavęs nuo manęs neapsaugojo, nors ir kaip kai kas dievagojosi. Būsi, kaip ir buvusi, gardžiausias mano kąsnelis, mano pasididžiavimas, puošmena, mano nežabotų įnorių vykdytoja ir pan.”
O jau ta Vanios fantazija! Pajėgumu jis negali lygintis su Viliu. Bet atsidėjimu tam, ką jis daro dabar, šią minutę, savotišku fanatizmu visame kame - ar tai būtų seksas, ar geležinkelio tiesimas, ar kosmoso užkariavimas, plėšinių įsisavinimas, ar karas, gėrimas, galų gale,- ten Vania visas, be atodairos, be savęs barstymosi ar blaškymosi į kitas puses, niekas kitas tada jam neegzistuoja, ir nebandyk tada jo trukdyti, nors ir kažin kas tuo metu labai svarbaus šalia dėtųsi, jis visas yra toje veikloje. Ot... taip.
Ir mylėti Vania mokėjo. Ir, kaip jau sakiau, išradingas baisiai buvo. Daugiausiai būtent jo dėka ir išmokau sekso paslapčių ir būdų, pozų, visokiausių žaidimų. O svarbiausia - atsipalaidavimo. Jis buvo nenuspėjamas : tai kaip vaikas meilus, kaip ubagas dosnus, tai staiga nei iš šio, nei iš to grubus, net žiaurus, kaip karalius šykštus. Ir kerštingas. Taip, ir tą turėjo, kaip ir pavydą, ir visas kitas žmogiškąsias savybes. Vulkanas, geriau apie jį nepasakysi. Ir mušdavo mane, bet net ir tada žinojau, kad myli mane, jo smūgiuose jutau begalinę meilę, begalinį džiaugsmą turėti mane, ir begalinę kančią elgtis pagal savo prigimtį. O kaip jis glamonėdavo mane, bučiuodavo prieš aktą. Jis niekada netrukdavo mažiau kaip valandą. Tada aš būdavau valdovė, galėjau daryti su juo ką tinkama. Aš ir darydavau, jis taip užvesdavo mane, kad aš pamesdavau savo įgimtą drovumą, santūrumą ir mes riaumodami, urgzdami, kaip kokie laukiniai žvėrys, kandžiodavome vienas kitą, raičiodavomės po plačią lovą, neretai ir iškrisdami iš jos, arba ant žolės, arba sniege…Taip, buvo jis mane ir į Sibirą išsivežęs, nepamenu už kokias kaltes, ir ten mane dorodavo.
Yra ką prisiminti. Laiminga vis tiktai buvau su juo, kaip dabar pagalvoju. Ir visgi kažkodėl, pasitaikius progai, palikau jį, pabėgau. Nežinau, ko ieškojau, gal ramybės, gal nepriklausomumo, taip pat ir ligas išsigydyti turėjau, jaučiau, kad ne viena iš jų man buvo prilipusi. Labiausiai, turbūt, mane siutino tai, kad jis dalindavosi manimi su savo sėbrais. Mėgdavo žiūrėti, kaip mane dulkina koks kazachas ar estas, ar net keli iš jų ir dar pats parinkdavo mums pozas, neretai pats spontaniškai įsijungdavo į žaidimą, išstumdęs kitus kuilius. O po to nepailsdamas priekaištaudavo man neištikimybę, meilų žvilgsnį ar aistrą kuriam nors iš jo bičiulių, koliojo paskutiniais žodžiais ir vėl ėmė mane, verkiančią, įskaudintą, pažemintą. Ir t.t.
Taigi, ieškojau nepriklausomumo. O kartu ir gydžiausi. Gydžiausi ilgai, tiek fizines, tiek dvasines žaizdas ir skaudulius. Visokie globėjai, specialistai, konsultantai, šundaktariai ir, kaip dabar jau žinau, apsimetėliai slaugė, prižiūrėjo mane ir slapta nuo kitų kiekvienas vis dergė mane, prievartavo mano iškankintą kūną ir sielą, ir prekiavo manimi. Sutenerių gauja, pasivadinusių globėjais. Ivanas bent neveidmainiavo – dalino mane atvirai, dažnai net be naudos sau.
Dabar matau, kad veltui ieškojau laisvės – jos nėra ir negali būti šiame supuvusiame, be skrupulų, sutenerystės ir paleistuvystės liūne. Ir atsiimsiu greitai su kaupu už tą savo nelemtą iliuzinę laisvę, Ivano žvilgsnyje išskaičiau, kad atsiimsiu.
Matyt, visgi, jis man skirtasis. Nuo pat gimimo. Nors pirmasis vyras, kuris pagimdė manyje moterį, buvo ne jis. Lenkas. Tadeušas. Tadekas. Tadulis. Mielas, gražus, skaistaveidis lenkų bajoraitis. Šlėkta. Pirmoji mano meilė. Ir vienintelė, turbūt. Pamenu, kaip apgynė jis mane, jauną mergaitę nuo girtų švabų, vokiečių, nuolatinio kabinėjimosi, noro mane suvedžioti kur pakrūmėje. Mano Tadulis drąsiai stojo tada su jais į muštynes pakelės smuklėje, kur mane jau buvo įsitempę keli girti hansai, atvanojo tuos ąžuoline lazda ir parlydėjo mane į tėvelių namus, kur iškart ir pasipiršo.
Jauna ištekėjau. Savotiška ta Tado meilė buvo : mane, mano grožį jis aukštino, viešai juo žavėjosi, o mano kalbą, tautybę mano  niekino ir gentainius mano įžeidžiai vadino psiakrew. Bet neilgai truko mūsų bendras gyvenimas. Lenkas pasirodė irgi labai jau į gėrimą buvo palinkęs. O blogiausia, kad kortas labiau už viską pamėgo. Taip vieną kartą kortomis ir pralošė mane atvykusiam iš Sibiro Ivanui.
Taip, matyt, tik jis iš tikrųjų ir buvo man skirtas, ir niekur tu žmogau nuo savo lemties nepabėgsi.
Štai ir nutilo balsai už durų. Vadinasi, viskas jau galutinai nuspręsta. Gana gulėti, laikas susitvarkyti - Ivanas nenorės manęs tokios susivėlusios matyti.
2002-09-06 15:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 12:39
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-02 11:08
Killerloop
jokio moralumo. kur patriotizmas?
turėčiau tokią galimybę, tai išmesčiau šitą kūrinį.

ypač stebina kitų komentarai. negi visi sukiaulėjo?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-08-14 04:12
Odinas (gerute mergiukste)
jeeeega
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-10 19:31
Denisas Melnikas
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-09 13:27
viena skruzdėlė
jjo, melnik, negleiveta ir moralu tai apie lushi prievartautoja su augima skatinanchiais skyschiais viduriuos, ane?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-08 22:02
Denisas Melnikas
Na bet, siaip tai graziai parasyta :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-08 16:54
Denisas Melnikas
Oi kaip banalu, amoralu, gleivėta ir šlykštu! Gal derėtų šį kūrinėlį perkelti į "Aistros" skyrelį... O gal visai sukurti nauja "porno" skyrelį?
Geriausia išeitis - sukurti naują skyrių "Pornografinis Humoras", kur SVOLOCH galės kuo puikiausiai pasireikšti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-09-06 21:05
db db
Hi SVOLOCH:)Taip ir toliau!!!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą