O šventasis Šyva, garbinu Tave,
Esu pasiklydusi moteris,
O šventasis Šyva, šlovinu Tave,
Visas savo dienas ir naktis.
Tris tūkstančius metų klaidžiojau,
Ieškojau kažkur kažko,
Dabar jau pirštu į save rodau,
Klausau širdies ir proto.
Švelniame, tyliame dvelksme,
Slypi Dievo paslaptis
Užstrigau amžiname bandyme
Rasti, kur mano dalis.
Du tūkstančius metų atgal
Jėzus per dykumą keliavo,
Paskui praėjus metams gal,
Vyną iš vandens ragavo.
Stambulo katės dvesia nuo rutinos,
Šitam mieste visai nėra laiko,
Pilni atsiskyrėlių monolitiniai kapai,
Rėkia: -Tavęs čia niekas nelaiko.
Ir tu pats tą greitai pamatai.
Patiko. Ta religija pjaunasi su išmintimi eilėraštyje, bet kaip suprantu, tokia ir mintis. Forma nėra patraukli, tad tik perskaičius iš karto neužkabino, turėjau šiek tiek pavirškinti. Ir kuo ilgiau galvoju apie eiles, tuo labiau patinka. Ir pamatai, kad ta pati forma labai apgalvota. Širdis ir protas pagaliau susijungia, gražu. Ir tie klaidžiojimai, turbūt, visiems neišvengiami. O kartu, pamąstau, kiek dar klaidžioti turėsiu, kad suprasčiau tai, ko nesuprantu dabar.. Gana koncentruotas atspindys ilgalaikių žmogiškų virsmų. Mokėjimas išgryninti žavi. Plius dar ir rytais dvelkia, sunku trumpai pasakyti, lyg dykumos sausumas, susikaustymas, moters nuolankumas. Bet kartu ir nusivylimas, ir išsilaisvinimas. Atšiaurūs "dykumų" žmonės, bet dievas švelnume. Ir ta "mano dalis" kažkur ne tik many, ir kituose žmonėse :) Ir Jėzus per dykumą, aha. Ir paskutinis posmas labai tinka, realistiškai pesimistiškas, apžvelgia vaizdą iš šalies. Ne tik kitų, bet ir savo. Ta moteris irgi lyg katė, sukaustyta rutinos, apribojimų, suvaržyta laisve. Bet dabar jau laisvesnė, jei ne aplinkybėm, tai bent vidujai. Jei galėčiau vertinti, duočiau aukštą balą, bet negaliu :)