Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10373)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Jau visą savaitę mano miegas sunkus, lipnus ir šlykštus. Įkrentu į jį kaip į dervos statinę.
Išėjau pasivaikščioti po parkelį, esantį netoli mano buto. Oras buvo bjaurus – šykščiai lynojo, pūtė kiaurai košiantis vėjas, dangumi plaukė purve išvolioti debesys. Stabtelėjau prie didžiulio ąžuolo, kurio viršūnėje kaip žvalgai tupėjo trys varnos. Užverčiau galvą ir tiesiog vėpsojau į paukščius. Staiga varnos pakilo ir šovė žemyn – tiesiai į mane. Apstulbusiu žvilgsniu ir suakmenėjusiu kūnu stebėjau paukščius greitai ir grėsmingai artėjančius manęs link. Aštrūs jų nagai susmigo man į veidą, o snapai puolė kapoti akis. Negalėjau pajudėti, negalėjau pakelti rankų, jų nubaidyti, bent truputį prisidengti veidą. Jaučiau kaip lupa lauk mano akis, drasko veidą, jaučiau savo karštą kraują tekantį srovėmis ir kapsintį ant pilkų plytelių. Mane užliejo visiška tamsa.
Ūmai pasijaučiau beformė būtybė. Nebesigirdėjo įkyraus vėjo, siūbuojančio šakas, varnų karksėjimo, lesant mano akis ir lašančio ant grindinio kraujo. Tik po kelių akimirkų suvokiau, jog krentu. Krentu aklina tamsa užlietu tuneliu.  Kūno svoris traukė prie žemės ir aš nežinau, kada ištikšiu į kietą paviršių ar amžinai krisiu į tuštumą. Virš manęs atsivėrė šviesos ruožas ir aš sutrikau, kaip galiu matyti jį, juk varnos išrovė man akis. Šviesa vis didėjo ir plėtėsi, grasindama mane praryti kartu su visa gardžia tamsa. Vietoj juodos akis užliejo balta. Jaučiau, jog pamažu vėl atgaunu žmogiškąją formą, išskydęs mano kūnas grįžta į visumą. Liečiau savo veidą, ieškojau tuščių akiduobių, žaizdų, tačiau pirštai nuo kraujo nepermirko ir akys buvo savo vietoje.
Atsidūriau miške. Medžių viršūnės, žemė po kojomis – viskas buvo nubarstyta sniegu. Prieš save išvydau būrį, dantis šiepiančių, keteras šiaušiančių, vilkų.  Kojos – tarsi švino gabalai, niekaip nepajudinamos, taip ir likau stovėti ir bejėgiškai stebėti lėtai besiartinančius vilkus. Aiškiai mačiau baltas ir aštrias iltis, iš nasrų tekančias seiles ir tvirtas letenas atsargiai dėliojamas ant sniego. Likus minimaliam atstumui vilkai šoko ant manęs ir pradėjo draskyti mano silpną ir bejėgį kūną. Girdėjau plyštančius drabužius, plėšomą savo mėsą ir mačiau kraują, ir žarnas tampomas iš pilvo. Vilkai pradėjo virsti į žmones ir mane net nudiegė, kai geriau pamačiau jų veidus. Vietoj nepakeliamos skausmo bangos, mane degino išdavystė ir sielvartas, kai pamačiau, jog mane draskantys vilkai yra mano šeima ir mano draugai.
Ir vėl tapau beforme būtybe. Ir vėl kritau žemyn pro juodą tunelį. Tik šįkart kažkur pasąmonėje pradėjo skambėti balsas. „Pabusk! Pabusk! Pabusk! “ Nesugebėjau suvokti nei kieno tas balsas, nei iš kur jis. Vis kritau

      ir kritau

              žemyn, tol

kolviskassusiplakėįvieną.
Jau visą savaitę mano miegas sunkus, lipnus ir šlykštus. Įkrentu į jį kaip į dervos statinę, iš kurios niekaip nemoku išlipti.
2019-11-05 11:37
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-05 22:32
varna
kritimo aprašymas priminė knygą apie indėniuką Kiką, ten jis krenta nuo rąsto, ant kurio miegojo

kolviskassusiplakėįvieną - tas geras
užjaučiu dėl košmarų, sapnus nesunku paaiškinti, tai dažniausiai savijautos raiška
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą