Sugestyvus dienoraštis – 42

28. Bėk, žirge, dar bėk
 
  Pamaniau, kad gal reikia pasižymėti galvoje užklydusią mintį: turiu tiek, kiek žinau, kad nieko neturiu arbą turiu viską.    
  Nesinorėjo  tikėti, kad ji šiaip sau užklydusi į smegenis. Tai ne naujiena ir panašių užrašų, saugojant atmintį – taigi, ir save – nuo Amnezijos, susikaupė nemenkai. Apsauga ne  kokia, bet tai reiškė, kad dar judu, kruti ir, matyt, ne taip blogai – nedingsta viltis sunykti į nieką, dar vis pasitikiu savo jėgomis, tikiu veikla, kuri į smegenis  ir rankas ateina ne kaip dievų malonė. Ir svarbu, kad kasdienybė ne tik nesikartoja; ji po panose  mesteli tokių dalykų, kad ne sapnuoti pradedi, o  galvoti, mąstyti, suprasti, kad pagaliau  išnoko laikas, kuomet supranti, jog...
  – jog „turiu tiek, kiek  žinau, kad nieko neturiu arba  turiu viską“, – nelauktai į priekį užbėga Citata.   
  Atrodytų, galima buvo prie tokių jos invazijų  priprasti, nes atsiminimų erdvėse ji pasimato iš toli, kai neapsieinama pabūti kartu. Tačiau, kaip ir dabar, tokios jos nelauki.
  – Tu – ką, Citata? Mano mintis perkalbi?
  –ؘTik nors nerodyk į mane kaip vagilę, Pranuci – įspėjo ji ir graudulingai: – Ak žmogeliai, žmogeliai, negerai be jūsų, bet ir su jumis ne pyragai. Nereikia, dzieduli, niekučiais užsiimti. Ar suvoki, kiek nemažai laiko reikėtų tau šitą mintį seilinti, čiulpti, kramsinti bedate burnike. Ir nieko doro, nieko. Tuščia ten.
  – Tuščia? Tu taip manai?
  Citata sužiuro į mane.
  – Laukiu, – paragino. Tačiau ir aš nutilau. Kalbėti  tyla į tylą buvo kur kas lengviau. Dar užrašant mintį  ant popieriaus pajaučiau, kad galvoje kažkas kliūva, tačiau tai netrukdė suprasti, kad kelionė tęsiasi, tačiau mano kaip vežėjo padėtis, darosi keblesnė – pajautos perauga ankstesnes, kai vis aiškiau pradedu jausti, kad ne tik aš vežu, bet ir mane veža, dar vis maloniai pasiteiraujant, kuo norėčiau būti – ar vis dar karaliumi, a? Lyg kada nors būčiau kratęsis tokios dalios.
  – Sakau gi, kalbėk. Laukiu. – vėl paragino Citata.
  – Betgi kalbu. Ir labai nuoširdžiai. Negi negirdi? au.
  – Nepražiota burna? – nusišvietė šypsenėle Citata ir patikinusi, kad gal taip tik su Dievus galima  susikalbėti, priminė, kad svarbesnių dalykų už  baliaus ruošą man dabar jau neturėtų būti.
  – Neturėtų, bet... bet ir jie yra. Kad ir dabar. Jie  yra, o aš pasakyti nemoku ir todėl  priverstas  patylėti.         
  Dar vis nežinojau, kad esu neblogai pramokęs paveikslų kalbos. Turbūt netgi geriau už lietuvių,  nes anoji ar  tik  nepatapusi pagrindine. Žvilgt į varnėną, žvilgt į dienoraštį. Gera  būtų, kad čia pat ir paveikslo karieta. Visas kinkinys, taigi ir Ygaga.   
 
B Bėk, žirge, dar bėk.
E Esame tylūs, panūdę išgirsti geriau.
T Te, žirge, gyvenimas mano

T tau būna maža dovana
U už tarnybą, už mokslus 
O obliuoti save lig skiedros paskutinės,
M mauzoliejus užkelti – taip pat ant skiedros.
E Epilogo nereik, 
T taško, pabaigai liudyti, irgi – nebe.

K Kad ir kas atsitiktų – nemirsim
U už tą vieną gyvensim, kuris mirė už mus.
O Oje, kaip nelengva įeiti į Kristų,

M malant viską, net mirtį – į nieką.               
A Amžinas atilsi (su dievu ar be jo),
N niekuomet neburnok, kad išnykti galėtum.

B Burkuoja balandis po gerklę,
Ū ūžauja protas, pranokdamas vėją ir girią,
T tylūs esame, žirge,
I ir vargiai galėtume būti tyliau.
..
K Karaliumi būti lig šiol nevėlu.
A Atsargiai šitą mintį dar vis pakilnoju.
R Raganos pasakų, šluotas apžergę,
A atšuoliuoja per aukštą padangę 
L lenktyn! lenktyn! –
I it sumaniusios tiesą aplenkti.
U Užaugom lig soties ir sau, ir kitiems 
M malkomis, žirge, kūrendami krosnis
I ir pelenais pasi-T-ręšdami   
?  
  Nežinau, kas kaip atrodo aplink, kas kaip  triukšmauja ir ar triukšmauja. Žiūriu į ką tik parašytą ir galvoje dar neatvėsusį tekstą ir smalsiai rūpi sužinoti: apie ką aš čia? O  gal ne aš? Ir jaučiu, kaip iš teksto vis arčiau ir arčiau pasigirsta Ygaga. Seniai, oi seniai, žirge, su tavimi taip arti susiėję. Ir vis dėto: apie ką aš čia? O gal ne aš?
  – Paveikslų kalbą tu puikiai išmokęs, dzieduli.  Net  pavydu. Tačiau išversti kūrinį į lietuvių kalbą turbūt ne taip paprastą. Bent taip suvokiu. Galbūt atsiras  pilietis, kuris sugebės įtaigiau tau pasakyti, kad  vertėjas iš tavęs ne koks.
  –Tai kad aš...
  – Palauk, palauk. Aš irgi ilgai ir kantriai tylėjau, kol  supratau, kad paveikslų kalba užgožė tavo gimtąją. Visą poeziją pirmiausiai išgirsti per ją, o tik vėliau prisitaikai ją perrašyti, t. y. išverti į lietuvių kalbą. Ir  ką girdim? Ogi tai, ką pats pripažįsti, būtent kad negali savęs atpažinti: Ir vis dėto: apie ką aš čia?  O gal ne aš?
  – Tai, ką čia girdžiu, pirmą kartą girdžiu. Ir apie  paveikslų kalbą tik dabar, – įtikinėjau save, nes  atrodė, kad būtent tai dabar svarbiausia, – Tačiau kad ji, paveikslų kalba yra, neleisk, Dieve, net suabejoti. Taip, taip, ji yra, bet kaip ji mano išmokta, jeigu iš tikrųjų  išmokta, tikrai nežinau.  Regis, į jokią  emigracija nebuvau išėjęs. Jeigu kiek toliau nosį kyšt, tuoj vėl atgal pas šilinius arba su visais šiliniais kad ir ant pieštuko smaigalio sutelpu.
  –Ten, ant pieštuko smaigalio, daugiausia tavęs ir surandu. Netyčia užkliuvau, bet, matyt, irgi neatsitiktinai, – pasakė Citata ir, paėmusi nuo stalo nušautą varnėną, irgi  tartum užsimiršusi, kad netgi nesupranti, ar ji kalba pražiodama burną.     
  – Pavargai. Labai suprantu tave, Šnekuti, bet  kažkas vyksta, ko ir aš  nesuprantu. Per daug suprasti netgi nenoru. Pradžiai užtektų sužinoti iš kur atsiradęs sumanymas įeiti į šį dienoraštį.