2019 m. vasario 7 diena
Vasario naktis. Spingsi parduotuvėlių girliandos, o gatvės žibintas tai užsižiebia, tai vėl užgęsta, tarsi visai susipainiojęs laike ir paros mete. Diena buvo giedra, tad dangus nusėtas žvaigždėmis. Nors spaudžia šaltis, sniegas jau beveik ištirpęs, tik šen bei ten baltuoja jo likučiai. Gera žinoti, kad žiema greitai baigsis. Atsidūstu. Mano kvapas pavirsta garais ir išsisklaido tamsioj pasakoj.
Pasirodo, kad girdžiu žingsnius, tačiau tai tik vėjas nešioja nuo rudens užsilikusius medžių lapus. Čia nėra nė gyvos dvasios. Jaučiuosi taip, lyg būčiau visiškai viena visam pasauly, tokia maža ir nereikšminga, sėdinti ant suolelio priešais parduotuvę su šunimi, gulinčiu šalia kojų, ir amžinai laukdama. Laukimas užliūliuoja, ir mane apima ramybė.
2019 m. balandžio 16 diena
Kambaryje tylu. Stalinė lempa atsispindi ant lango stiklo ir piešia vaiduoklį – mano tyro vakaro vaizdinį. Kažkur ten, anapus, įžiūriu ant savo stalo gulinčias knygas ir rašiklius, ir pačią save, pusiau apšviestą, pusiau tamsoje, ištirpusią mėlyje. Tarsi sapne.
Žvelgiu tolyn. Žmonės – siluetai – nuleidę galvas pėdina pro šalį, visai nepastebėdami juos supančio stebuklo. Ryškėja mėnulis, skaidriu baltumu nušviečiantis artėjančią naktį. Jis ramus, guodžia nuo triukšmo pavargusį pasaulį.
Jaučiu švelnų liūdesį. Į širdį įsismelkusi mėlyna vakaro melancholija. Mąstau, kad lietaus pasiilgau. Norisi, kad susprogtų dangus ir, visas emocijas nuplovęs, pažadintų žydintį pavasarį.
2019 m. rugpjūčio 26 diena
Vidudienis. Svilina saulė, nepridengiama nė menkiausių debesėlių. Gatvės tuščios, tik kartais pravažiuoja vienas kitas automobilis ar kur pavėsyje slapstosi karščio išsekintos katės. Sunkus oras gula ant asfalto, skverbiasi į tarpus tarp šaligatvio plytelių. Nuo tylos net galvoje spengia.
Mintys tarsi švininės. Net nesipina tarpusavyje, o pavieniui užgula taip stipriai, kad darosi sunku eiti. Bet tempiu save pirmyn. Reikia atgaivos, vėsaus vandens.
2019 m. rugsėjo 15 diena
Pliaupia lietus. Ką tik įsižiebusios lempos atsispindi telkšančiose balose. Mėlyna, gražu. Tik vėjas smarkus – medžiai, atrodo, neatsilaikys. Pageltę lapeliai nuskinti skrenda pavėjui ir miršta ant grindinio.
Tokia garsi tyla – visa tik už lango matyti. O čia dūzgia vieniša lempelė ir girdisi mano rašiklio skrebenimas ant gelsvo popieriaus. Mintys plaukia, vartau puslapius. Kūrybai laiko yra visada. Lietaus vanduo rūpesčius nuplauna. Mintyse skamba gitaros akordai. Tyliai tyliai...