Švarumas

žemė tarytum mirtis švari

S. P.

Laikas eina lėtai – lapų gyslose teka ruduo
Saulės aukso šviesa pasilieka gelsvuos kapiliaruos
Paukščių giesmės nuščiuvo bet tu auksaburni giedok
Už save už visus ir atleisk – jie nežino ką daro

Nors tu puikiai žinai kad ir pats tuoj giedosi kimiai
Pakartosi maldas lyg seniai atsimušusį aidą
Vakar vasara buvo ir vakar atrodo gimei
O rytoj bus žiema bet ne laikas dar žiemkenčius laidot

Dar ne laikas atskleist kur žiemoja raudoni vėžiai
Kai po vandenį skaidrų išplinta rudens metastazės
Vėjas pirštų galais vis dar mokos išeiti gražiai
Tik pusiaunaktį vieną namuos bent sušilti paprašęs

Ir jaukiam židiny spragsi malkos – mediniai dievai
Išdrožti seno meistro stabukai ir kryžminti kryžiai
Po liepsnos vėl tamsa ten kur tu jau ne sykį buvai
Ir pasauliai kiti jaukesni kai į žemę sugrįžęs

Supranti – ne nuo purvo – nuo žemo dangaus sušlampi
Naujas krikštas yra iki sielos drabužio sušlapti
O tada jau tave vėl kirčiuos vėjo kirčiai trumpi
Ir kairinis lietus tau dar leis pasilikt vieną naktį

Išsivirti kavos užrūkyti apeiti namus
Ir pažvelgt ar tikrai ta pačia kryptimi teka upės
Ir per miegą prieš rytą taip švelniai apklostyti mus
Rūko marška balta mano kūną į savo įsupus

Laikas eina lėtai – lapų gyslose teka ruduo
Saulės aukso šviesa pasilieka gelsvuos kapiliaruos
Balto stalo kalne apie meilę ir mirtį giedok
Kol tapsi žemė švari ir ją lietę visi būsim švarūs