Badas. Iš egzistencinio žodyno ,,Dvigubas sluoksnis“

[šved. fasta]

  Jausdama rytmečio žydėjimą, raitė rankas aplink nuogą kūną, įkišdama pirštus į saulės apšviestus pluoštus, žadino pakilimo mintį. Karkasas rietės į lubas ir lytėjo baltą paviršių, įleisdamas gryną vėsą šuorais nešančią skaidulą aukštyn.
  Ištiesus kaklą matė gomurį, besijuokiančius veidus, geismo ribotumą, savęs pažinimą ir skaistų ilgesį, amžiną baimę paskęsti tirštame tinke ir sustingti su visdar plakančia esybe.
  Momento trapumas atlupo akis ir išvertę gyvastį į makro vienetus, kurie atsitrenkę sprogdinančiais garsais iššaukė vidinę raudą, lydimą trumpo aido ir ekstazės. Apkurtęs vienetas trenkėsi į žemę, apsidraukdamas tviskiais auksiniais ruožais, primenančiais trumpalaikę hipnozę. Sugrįžo.
  Surinko save jaučiant gėdą, smulkiai dėliodama kūną, rankas bei sukaitusį veidą, užkonservuota moters konstrukcija tapo svetima ir be reikšmės. Laukia tikrosios ugnies troštamam artumo potyriui.