Jaukumo uostas

Dar nekausto gruodas žemės,
bet ruduo į žiemą jau rakina vartus.
Senka debesys juodi, aptemę
ir vėjas lig kaulų aštrus.
  Kai gamta šalčiu alsuoja,
  prie židinio susėskime greta.
  Mes nebūkim vienumoje, -
  židinys tejungia kaitra.
    Namų šiluma maloniai glostys
    mūsų rankas, pečius ir veidus.
    Ne veltui ji vadinama jaukumo uostu,
    kai pasaulyje tik neramumai skleidžias...
      Ir netikėk, kad jaunystės žiedai
      tartum rožės su rudeniu vysta.
      Josios grožis lieka amžinai, -
      tai altorius šventos motinystės.