degtukai

Ėjau namo po darbo. Nusprendžiau eiti ilgesniu keliu. Lygiai 13 minučių ilgesniu. 13 minučių, kas per jas gali nutikti? Tiek daug ir visai nieko. Visai nieko juk ir yra tiek daug. Nusprendžiau taip eiti, nes rytoj man niekur nereikia, jau niekur nereikia. Kaip ilgai laukiau momento, kai niekur nereikės. Pagaliau jis atėjo. „Ir ką? “ – paklausiau savęs. Ir nieko. Toks paprastas atsakymas. Nieko. Viskas. Štai ir viskas. Ir eidama nusprendžiau sustoti. Lemtinga stotelė, kurioje dažnai sustoja žmonės, norėdami užtraukti vakaro cigaretę. Kartais vakaro cigaretę žmonės traukia jau paryčiais, kaip kad aš dabar. Buvo keturios ryto. Vėlu. Dar anksti. Bet kas iš to, rytoj man jau niekur nereikia. Puikiai žinojau, kad jau niekur nebereikia, tas žinojimas buvo toks svarbus, kad visiškai nebeteko prasmės. „Įdomu. “ – pagalvojau. Įdomu: kai kažką tvirtai žinai, kai visiškai supranti, kai iki skausmo įsisavini, tai tampa niekuo. Nebeturi to žavesio, kurį turėjo, kai dar buvo kažkas. Ir tada prie manęs priėjo kažkas. Toks žavus kažkas, kažkas, kas man dar nebuvo tapęs nieku.
- Gal turi degtukų? – paklausė kažkas.
Aš pažiūrėjau į jį, į savo cigaretę, ji degė. Neturėti degtukų būtų apgailėtina.
- Gal, - atsakiau ramiai, traukdama iš palto kišenės degtukų dėžutę.
Kažkas paėmė dėžutę ir prisidegė savo ankstaus vėlyvo vakaro cigaretę.
- Tai ko čia taip vėlai šlaistaisi? – paklausė kažkas.
Stovėjau ir rūkiau. Argi vėlu?
- Bet jau anksti. Aš einu, - atsakiau kažkam. Ar kažkas mane girdėjo?
- Kur galima eiti taip vėlai? – vėl pasigirdo klausimas.
- Namo... – užsisvajojau.
- Namo... – atkartojo kažkas. – Ką ryt veiki?
Šis klausimas mane pagavo nepasiruošusią. Kada bus rytdiena? Žinau tik tiek, kad rytoj man jau niekur nereikia. Rytoj man nereikės ir nieko. Bet dabar man reikia atsakyti į klausimą, neatsakyti būtų negražu.
- Galbūt ką nors, o gal ir nieko, - atsakiau. Bandžiau atsakyti ramiai, bet žinau, kad nesigavo.
- Galiu tau būt abu, - atsakė kažkas.
Pasijutau nejaukiai. „Kas tu? “ – klausiau savęs. Arba kažko. Kas yra kas? Kas esu aš? Kažkas turbūt pagavo mane bemąstančią ir tarė:
- Eime pasivaikščioti.
- Niekur nenoriu eiti.
- Kodėl?
- Nes man jau niekur nebereikia.
- Bet taip dar smagiau. Eisim niekur. Nes mums niekur nereikia. Eiti su tikslu neturi jokios prasmės. Tikslus gali pasiekti.
- Tikslus gali pasiekti... – susimąsčiau. – Ką tu čia šneki?
- O ko nešneku?
- Gal eime pasivaikščioti?
- Eime.
Išėjome iš tos laikinos stotelės. Ėjom tylėdami, kol priėjom upę. Nenorėjome pereiti į kitą pusę. Ar bent nenorėjau aš, neįsivaizduoju, ko norėjo kažkas.
- Ar nori į kitą pusę? – paklausiau. Kad galėčiau bent įsivaizduoti.
- Anoj pusėj baisiau, - atsakė.
Sustojau.
- Klausyk, - sakau, - tau šiandien kur nors reikia?
Rytoj jau tapo šiandien. Laikas ėjo ir praėjo. Šiandien man niekur nereikia, nieko nereikia. Man taip reikia visko, kad nieko nebereikia.
- Man niekada niekur nereikia, - atsakė kažkas.
- Mes tokie panašūs.
Sugluminau kažką. Kažkas visiškai suglumo ir nenorėjo sutikti.
- Nesutinki su manimi? – paklausiau.
- Tikrai ne. Mes visiškai skirtingi. Kaip du vandens lašai.
- Atiduok man mano degtukus, - liepiau. Liepiau griežtai. Man verkiant reikėjo mano degtukų. Verkiau dėl savo degtukų, verkiau pasikūkčiodama, negalėjau sustabdyti tekančių ašarų, visa drebėjau ir maldavau savo degtukų.
- Niekada negausi degtukų, - atsakė kažkas. – Tau nieko nereikia, net degtukų.
- Man nereikia nieko, tik degtukų, - atsakiau springdama ašaromis. – Tik degtukų.
- Degtukai – tai viskas? – paklausė kažkas.
- Tai nieko, - atsakiau nurimusi. – Pasilik mano degtukus. Tegu tau jie primins mane ir viską, ką kartu patyrėm.
- Bet mes dar nieko nepatyrėm, - atsakė kažkas.
- Būtent. Patyrėme viską.