Dviratis

Baras atvyko į Ramotą, tai viena iš viršūnių, kur šiuo metu, laikinai, gyvena sūnus. Jis pavirto šakalu. Gaila, bet tenka daug mąstyti, kad jį prisivilioti. O net jei jis sugrįš į namus, ką su šiuo šakalu daryti? Galima paglostyti jo kailiuką, galima nupirkti skanaus ėdalo, galima suteikti šunišką komfortą, bet Baro tai nedžiugina, nes tikslas iš gyvulio padaryti žmogų. Kaip tai padaryti, štai kur klausymas... Šiuo metu Baras užsibrėžė tikslą atkurti bent kažkokį ryšį. Jei pavyks, tada kitas etapas bus... Jis priėjo prie buto durų, kur turėjo gyventi šakalas. Namuose paruošė nedidelį laišką. Norėjo priklijuoti prie durų, kad šakaliukas jį atrastų. „Tikiuosi, kad jis dar moka skaityti“, abejojo Baras. Durys atsivėrė ir išėjo trys merginos, apsirengusios puošniais, juodais rūbais. Viena iš moterų nusišypsojo.

- Labas vakaras, good moed, Barai. Jūsų sūnaus nėra namie. Jis su savo dviračiu išvažiavo į miestą. – Šypsodamasi plepėjo moteris.

- Good moed, ar galėtumėte, perduoti jam mano laišką? – Paprašė Baras ir ištiesė voką.

- Su džiaugsmu. Jam patinka jūsų laiškai. Labai džiaugiasi gavęs. – Moteris paėmė voką. Apžiūrėjo jį ir pasisuko buto link. Staptelėjo ir šypsodamasi pažvelgė į Barą.

- Gal norite užkasti sukoje? – Paklausė moteris.

- Ne ačiū. Aš eisiu... – Baras nedrąsiai atsitraukė ir nužingsniavo. Girdėjo moterų tolstančius balsus. Išėjęs į gatvę priklijavo keletą lipdukų ant įvairių vietų, gatvėje. Tikėjosi, kad sūnus praeidamas atkreips dėmesį į jam paliktas žinutes. Ant lipdukų buvo nupiešta šypsena ir parašyta: myliu tave.

- .. Dvi... Jo dviratis. – Murmėjo Baras. Susierzino. Nes prieš mėnesį šakalas pavogė pinigus iš sinagogos ir už juos nusipirko keletą daiktų. Vienas iš jų - elektroninis dviratis. Baras Buras labai pyko, jis nenorėjo, kad jo sūnus vogtų ir naudotųsi vogtais daiktais. – Jei aš, tą dviratį pamatysiu... Sulaužysiu... – Taip jis mąstė. Sūnaus nesutiko. Pakeliui užėjo pas bičiulį, kuris gyveno Ramote. Sutiko jį stovintį kieme. Pasikalbėjo. Pakvietė užeiti į laikiną namelį.   Atsigėrė arbatos. Pavaišino skaniu pyragu. Atnešė knygas ir 40 minučių ramiai mokėsi. Mažo kambarėlio kampe, ant čiužinio miegojo bičiulio septynmetis sūnus. Jis pabudo. Apsidairė ir pamatė Barą. Nusišypsojo.

- O, matei, kaip jis šypsosi, matydamas tave. – Džiaugėsi bičiulis. – Nes tu geras žmogus. Maži vaikai jaučia... Kas yra geras...

- Ačiū, mane guodžia tavo žodžiai. – Pusiaunaktį Baras grįžo į savo miestelį. Kalno papėdėje vėl kaukė šakalai.

Nežinau, ką mąstai, kaip žiūri į mane,

Nepavargdamas kartoju, kad myliu tave,

Bet tai nereiškia, kad besąlygiškai

Priimu elgesį... Vaikiškai,

 

Neatsakingai siekei laisvės.

Nori būti nepriklausomas?

Prisirinkai norų, šurmolio gatvės.

Sukūri šakalą, kuris netramdomas

 

Plėšo žmogaus likučius.

Tai ne „laisvė“, tai – vergavimas.

Nepriklausomybė ir atsakomybė užgula pečius

Vienodai. Vaikeli, tu gerbiamas

 

Ir mylimas, nes esi mano sūnus.

Tai dvasinis ryšys, sulipdantis sielas ir kūnus.