Šypsena

Šypsenai nereikia priežasties - jai pakanka gyvenimo. O gyvenime yra mažos akimirkos su rudeniniais lapais, kurių pirmasis netikėtai pagautas ranka tarsi pakviečia likti. Kai lieki, gali grožėtis ir bandyti sugauti kitus taip skirtingai besileidžiančius lapus... Gali jų prisirinkti, net kai ims lyti ir gal berenkant prie tavęs prieis nepažįstama moteris, paprašys ją nufotografuoti, o tu... Padarysi ne vieną, ne dvi, bet dešimtis nuotraukų su vis laisvesne moters laikysena, su vis laimingesniu jos veidu... Paskui ji netikėtai pakvies pavaišinti tave kava ar arbata, kad atsidėkotų „už sugaištą laiką“, už tas puikias nuotraukas, kuriose vis tiek norėtųsi retušuoti jos užkritusius paakius... Bet jos telefonas staiga išsikraus ir prie poros puodelių arbatos kavinukėje liks tik atviras pokalbis apie gyvenimą. Pirmą ir paskutinį kartą...

Nesvarbu, ką kiti pagalvos - šypsokis. Šypsokis sau, savo gyvenimui ir tiems, prie kurių jis prisiliečia.