Mirtis chemijoje

Chemimijos kabinetas. Tas kvapas... lygiai toks pats kaip ligoninės priimamajame. Ir suriraukęs mokytojo veidas. Vis žiopso, žiopso i savo mėgintuvėlius. Kažkoks keistas žmogysta tas chemikas. Jo rudas megztinis jau nublukęs nuo senumo, o rankų oda girgžda nuo nuolatinio rašymo kreida. Plaukai jo butu gražūs, nes juodi kaip smala, bet riebaluoti, susisluoksniavę...
Norėčiau, kad paaiškintų man nesuprantamą uždavinį, bet jis murma sau panoseje kažkokias chemines reakcijas. Burba ir rašosi į suplyšusį sąsiuvinį. Per pertraukas jis visuomet sėdi kabinete, o iš mokyklos dingsta sutemus. Tiesą sakant, nei vienas mokinys nėra matęs, kaip jis išeina namo.
Šiaip jis beveik nešneka. Per daug užsiemes tom cheminem reakcijom ir uždaviniais, kuriuos nuolat gvildena savo smegenyse. Jis neina per pertraukas gerti kavos ar arbatos, neina valgyti. Jis nekalba. Beveik niekada nekalba. Net kontrolinio užduotys pateikiamos ant  lentos ir nei žodžio... o jis vis analizuoja ir mokosi. Tas susiraukęs ir išvargęs veidas. Pilka lavono oda...

Paklaususi ką mokytis, gaunu reakcijų lygtį (suprask uzsikimšk ir spręsk). Išsiplesiu lapelį ir pradedu rašyti.


                                                NaHCO3+HCL=…

Mokytojau,
Ta lygtis ne visai suvokiama mano protu. Nemėgstu visko, kas tikslu ir skaičiuojama. Gyvenime viskas ne taip. Čia nera taisyklių ir formulių. Ar galima jausmus išmatuoti? Ar gali pasaulyje buti 2/3 gerio, 1/5 blogio, 25gr meilės, 1l supratimo?
Jūs tarsi užprogramuotas nuolat skaiciuojate, darote bandymus, kai tuo tarpu už lango elegantiškai sninga. Ledo kristaliukai šoka vejyje ir primena mažą pasakos stebuklą. O ar matėte kada nors saulelydį? –Ne, juk kiekviena vakara jūs dėliojate chemikalų reagentus ir vėl skaičiuojate... Jūs nesat pajutęs švelnaus kačiuko kailiuko, nesate ragavęs varveklio, nesate šokęs lietuje. Nepastebite paskutinių saulės spindulių, tekancios upės. Manote, nėra smagu pabraidyti po upę ir taškytis vandeniu. Jums vanduo tera niekingas raidžių H2O rinkinys. Nesate šokęs lietuje ir pajutęs, kaip smagiai mažyciai lašiukai šokineja ant gatvės asfalto.
Jūs nuolat dirbate, ir dirbate tik su chemijos mokslo subtilybemis. Nieko kito... Gal galima paklausti:,, Kada gi jus gyvenate? “
Jei dabar atsisuktumete i klase išvystumėte 20žmonių, 20 jaučiancių ir gyvenančių jaunuolių.. Mokytojau, pasimokykite is mūsų matyti gyvenimą. Nereikia nieko laukti ir užsidaryti mėgintuvėlyje, gyvenkite... nes gyvenimo džiaugsmas neapskaičiuojamas jokia chemine lygtimi!

Padedu lapelį ant stalo. Ir su didele baime laukiu kitos chemijos pamokos.

Eh, per savo ilgą liežuvį ir norą pakeisti pasaulį... esu palikta po pamokų ir bandau įveikti tą sudėtinga reakcijų lygtį. Vėl tas pats rudas nublukęs megztinis ir akininiai, panardinti į suplyšusį sąsiuvinį. O kol bandau įveikti tą prakeiktąjį, jis žvilgteli pro langa. Taip, jis atsusoko i langą, pro kurį pamatė šūkaujančius vaikus, tirpstantį sniegą... Pagaliau jis pamatė... o ir mano eksiperimentas pasiekė šiokį tokį tikslą.