Rašyk
Eilės (72420)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







TTądien man mirgėjo akyse. Kūnas buvo sukaustytas, išlydytas į metalą, širdis sustojusi. Prisiekiu, ji neplakė, o tik užgniaužus kvapą skendo išlaisvinančioje euforijoje, viską žlugdančioje baimėje, nesusivokime, beprasmėje prarajoje, gražiausioje ir kilniausioje vietoje, kokią kada nors galėjo išvysti žmogaus, o gal tik dievo akys... Buvau panirus į žodžiais nenusakomą būseną. Regis, protas buvo atskirtas, tik pro tirštą rūką, kūną bedrąskančiais jausmais, stebėjau kas vyko. Tu artėjai, tolai, judėjai po tuos pačius keturiasdešimt šešis kvadratus, aplenkdamas, apsikeisdamas žodžiais su tais pačiais dvidešimt šešiais žmonėmis. Saulė it įnoringa scenos režisierė žaidė su šviesa, apšviesdama raukšles aplink tavo akis, rankų pirštus, kaklo vingius. Aš nesupratau, kas gali, galėjo, galės įvykti. Tuo metu te turėjau tik tai. Kelis neryškius žvilgsnius, aviečių raudonio lūpas, išsibarsčiusius žodžius, kuriuos dar reikėjo surinkti, sudėlioti į aiškią visumą. Bet visuma tada buvo toli, kūrėjas paliko tik kelias blankias užuominas. Jos buvo mano ištikimiausia palyda ieškojimo vakarais. Dėliojau jas skirtingomis kombinacijomis, išmokau matematinius algoritmus, perskaičiau visas knygas apie žmones. Bet dažniausiai atrodė, jog viskas tik tolsta, tu lieki tame kambaryje, o aš įsodinta į eksperimentinį greičiausią pasaulyje įrenginį nebeturiu vilties tave surasti. Aš klaidžiojau šlapimu ir pūvėsiais dvokiančiuose labirintuose, kilnojau vyno, romo ir alaus stiklus. Galiausiai pajutau, kad akių vokai man per sunkūs. Manyje nebeliko jėgų, galinčių padėti tave rasti. Keliai pradėjo linkti. O aš buvau pasiekus tolimiausią šios visatos tašką. Aš nebegirdėjau, nebemačiau, nebuvau čia. Tai buvo palaiminga apgaulė, kuri apima pajutus lengvumą viduje, sudarius sielos pardavimo aktą su velniu. Dabar jau žinau, jog tą dieną pirmą kartą prabudau. Vieną vienintelę akimirką pirmą kartą gyvenime mano lūpos kartojo visatos slėpinius, skausmo draskomų sielų raudas, tyriausias tikinčiųjų maldas. 
Tuo metu mane dar kaustė letargas, bet šis pabudimas įsirėžė į sapnus, ateidavo pas mane naktimis, prieš užmerkiant akis įsakmus balsas šnibždėdavo senovės išminčių paslaptis. Jis murmėdavo, dusdamas berdavo užkeikimus, atmintinai cituodavo storiausius filosofų tomus. Maniau, kad balsas ypatingai mėgsta Aristotelį ir Platoną, bet vėliau jis dažniau kalbėdavo biblijos žodžiais, kartais su inteligentišku pasipūtimu vesdavo mane už rankos į Hėgelio ir  Nyčės raštus. Tiesą sakant man buvo nejauku. Jis neleisdavo man kalbėti su juo, galėjau tik nuolankiai klausytis, mandagiai linksėti galva. Sunku buvo tylėti, dar sunkiau buvo negalėti atsakyti tau. Laikyti tave tik viduje. Po keletos mėnesių balsas pradėjo šaukti. Jis pasidarė tikras akiplėša, atsirasdavo ir dingdavo kada tik panorėjęs. Tas duslus baritonas užklupdavo mane laukiant eilėse, tarkuojant sūrį, skaitant knygas ir skubant Vilniaus gatvėmis. Po savaitės kiekvienas garsas priversdavo mane krūptelėti. Pradėjau manyti, jog jis tyčia mane erzina, trukdo man, nori, kad praraščiau protą, kad visko išsižadėčiau ir tapčiau tik jo tarnu. Viskas pasidarė rimta. Stengiausi su tuo kovoti. Prisiekiu, tikrai bandžiau. Vos jam prabilus, stipriai užsimerkdavo ir atsiminimų kloduose ieškojau tavo veido. Jis buvo skausmingai įdegintas mano vidiniame žmoguje, atvėręs pūlingas žaizdas, kurių išskyromis springau kiekvieną sykį bandydama prabilti. Tada dar nežinojau, kad tu buvai su tuo susijęs. Naiviai tikėjau, kad pasaulis, įtraukęs mane į šį fantasmagorišką žaidimą, vieną iš Dantės ratų nėra tas pats pasaulis, kuriame kiekvieną rytą atsikeli ir savo vaidmenį vaidini tu. Aš beprotiškai klydau. Ši klaida mane pavertė nusidėjėle, velnio pakalike, o aš vis sukausi pragaro ratuose, pardavusi sielą, netekusi proto, už rankų ir kojų valiūkiškai tampoma miesto demonų. Tu turbūt prisnigai į mano vidų akmenimis.
2019-09-20 19:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-09 17:34
Kukumakus
meistriškai sudėlioti žodžiai, greit nepraryjami...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-22 16:23
ONYX
Pralynksmino nu vysas atpasakajimas asaliučei iž pyršto nulauštas )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-20 20:23
Nuar
Vidiniai demonai. Saikingai panaudoti vis užpuolančio balso vaizdiniai. Pasakojimas skamba tiek romantiškai, tiek lyriškai, tačiau tam tikras tragizmo pojūtis yra jaučiamas pastoviai. Tokia simbiozė sukelia domesį skaitant.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-20 20:11
holy fingers
prisieki, kad neplakė... hm, nu pats pamyslik.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą