Rudens motyvas su beržais

Vakar padėjau paskutinį tašką savo Didžiajam Projekte, kurio rašymas užtruko metus ir beveik vieną mėnesį, o pasiruošimui rašyti dar trys mėnėsiai praėjo. Padėjau tašką  savo Didžiajam Rūpesčiui kaip sukaupti kuo daugiau įdomios medžiagos, kaip ją išdėstyti, ką palikti, o ką išmesti. Dabar beliko tik techninė pusė – gražiai, neskubant, dar kartą viską apsvarstant, darbą perrašyti į storą, didelį sąsiuvinį, o tada suteikti jam elektroninę formą ir dairytis, kur pigiau atspausdinti.
  Todėl šiandien man beveik šventė. Beveik, nes turėjau nors iš dalies išpildyti pažadą Kęstučiu - kai baigsiu rašyti, pasidairyti Internete dėl jo mokymosi virėju. Deja, kol kas nieko neradau. O šiokią tokią šventę šiandien sau susikūriau: užėjau pas kultūros namų direktorę Jūratę  padėkoti jai už nuostabius renginius – pavasarinį gitarų festivalį, liepos 6 – osios minėjimą su didžiule, nuostabia lauko gėlių puokšte ant scenos pastatytoj didžiulėj vazoj . Už tai šeimininkė svečią pavaišino jos pačios iš Suomijos parsivežta kavute su likeriniu pyragėliu. Tada važiavau pietauti pas savo geradarį kleboną: pasigardžiuodamas srėbiau sriubą su rūkyta vištiena ir sukirtau vištienos šlaunelę. Pasistiprinęs myniau toliau, į išsiilgtą miško ramybės ir tylos glėbį. Skaičiau Mačernį, gulėjau aukštielninkas ant kilimėlio ir žiūrėjau į debesis, greit slenkančius žydra properša tarp rudens vėjuose virpančių pageltusių beržų, į peršviečiamą lazdyno lapiją, apkaišytą ąžuolo vainiku. Nors ir labai tingėdamas, iš mėlynųjų džinsų užpakalinės kišenės išsitraukiau dienoraštuką...
  Pilki debesys iš vakarų baigė uždengti saulę, šaltoko vėjo gūsiai jau įsibrauna ir į mano nuošalų prieglobstį prie Sulos slėnio. Važiuosiu namo – ten su visa savo meile manęs laukia Kęstutis ir Muchtarė. Apkabinsiu juos, pavaišinsiu juos ir visi trys laimingi lauksim tamsaus ir jaukaus rudens vakaro.

........................................................

  Varantis dviratį geltonais berželių lapais nubarstytu miško keliuku, taip stipriai panorau apkabinti Valeriko Cholodovo pečius, atsiprašyti už lygiai tokį pat, tik dabar jau man tokį skaudų rudenį, kai svečiavais pas manę ir eidavom abu šiuo keliuku, ir tu ilgesingai sakydavai: „Как красиво, как хорошо у тебя, Домас! » Jeigu tavęs nebėra, norėčiau apkabinti nors tavo vėlę – taip noriu, kad atleistum man už tą mums savaip laimingą, bet skaudų rudenį. Už kiekvieną jo akimirką, kurių aš nesugebėjau paversti mūsų laime.