Pilkutės

Stelos vaikystės laikai dabartės vadinami sovietiniais. Automobilių mažai kas tada turėjo. Ypač jei tai buvo paprastas valstybės tarnautojas toks, kaip jos tėtis milicininkas Romualdas, kuris užsimaukšlino tą unifominę pilką kepurę su juodu kuzirkėliu, apjuostą raudona juostele ir su per vidurį įsegtu spindinčio geltono metalo ženkleliu, kad nereikėtų traktoriumi laukų arti, gautų butą šeimai mieste ir burokų normas tiktai savaitagaliais pas tėvukus ravėtų. Užtat to darbo dėka jis turėjo sunkvežimį, vadinamą „gazelka“!  Ir vat gerai prašlapus rudeniui prasidėdavo tikros linksmybės- visa šeima su krūva taip pat neturinčių automobilių kaimynų išdardėdavo į mišką grybauti. “Kuzavas” būdavo priverstas kirbynės visokiausių formų krepšių, kibirų ir netgi plastmasinių vonelių grybams, priklotas audeklinių maišų, ant kurių pasigūžus tekdavo sėdėti, kad neduok Dieve, nepamatytų milicija. Kuri ne tiktai užbauduotų bet ir konfiskuotų tokį gerą dalyką, kaip mašiną su „kuzavu“!
Kaip reikiant duobėtu keliu atidaužius sėdynes, pagaliau pasitikdavo susiplakusiais ilgais kamienais siubuojantis, atgaiva kvepiantis miškas. Tada jau būdavo smagiai, sunkiai klaptelėjęs nuo užrūdijusių vyrių, atidaromas bortas, ir visi skubindami nuo nosį užkišusių dulkių “kuzave” greitomis išliuoksėdavo iš jo. Tiesiai į griovio pakraščius, užvirtusius šiurkščiais aviečių ir gervuogių uogienojais. Mažesnius, tokius kaip trilikametė Stelutė, suaugę vyrai iškeldavo tvirtomis rankomis. Ir pulkelis žmonių išsisklaidydavo po ilgus plotus šūksmais trikdyti medžiams ramybės.
Nuo seno lietuvio maitintojas grybas buvo labai vertinamas- ir sūdytas ir džiovintas. Žmonės rinko viską- nuo paliepių iki šilbaravykių. Stelutė, tiesa, geriausiai tepažino ūmedes, kurias bent jau skirdavo nuo baltais pūkuotais taškeliais pasipuošusių skaisčiai raudonų, pionieriško kaklaraiščio spalvos, musmirių. Jai jos buvo tikros miško puošmenos. Tarsi putli miesto pardavėja su gražia suknele iš po prekystalio dalinėjanti “deficitą”. Nors kartais ir tas pačias ūmedes nepastebėjusi praeidavo, juk tų bjaurių juodais plasmasiniais rėmeliais akinių į mišką tikrai jau neimdavo. Tad iš paskos užtikrintai žygiuojantis brolis pasišaipydavo, kad “savo grybą” pražiopsojai. Mat šiam rimtam aštriaakiui grybininkui tik baravykai ir raudonviršiai tebuvo verti dėmesio.
Užaugo Stela, iš mergaitės į patriauklią moterį išsirito. Ištekėjo, ir linksmus grybavymų nuotykius tik jaunam vyrui bepasakojo, kuris buvo iš šeimos, kuriems tų grybų galėjo būti, galėjo ir nebūti. Svarbu kad duona ant stalo storai sviestu pertepta būtų. Ir rūpėjo šiam, kad gyventų jie padoriai, kaip visi normalūs žmonės gyvena. Tvarkingai metines šventes švęstų, gražiai išremontuotą būstą turėtų, vasaromis Palangos geltoną smėliuką kūnais pakedentų.
Vis dėlto sutuoktinis, norėdamas įsiteikti gundomų formų žmonai, kurios užsisapnavusio svajokliškumo ne visai suprasdavo, nusivežė ją į mišką. Didelį, tankiai sužėlusį tiek įšbirėjusiais rudais spygliais spygliuočiais, tiek lapuočiais medžiais, išmetusiais vieną kitą pageltonijusį lapą, glotniai plaštakomis prilipusį prie kiminų ir mėlynių uogienojų. Ir kvepiantį tuo ypatingu, tik miške juntamu jutulingu kvapu. Bet kai grybų augimviečių vietų nežinai, tai dvakinėk nedvakinėjęs plačiais plotais, kur ten išvis kokį grybą rasi. Jauniems įsimylėjeliems užteko po plačiašake gailiais spygliais kvepiančia egle aukštielninkomis nuvirsti ir sodriu  miško ozono oru pakvėpuoti. Dar viens kito kvapą gyliau įtraukti ir paliesti tas slaptas vietas, kurias miško dvelksmai taip stipriai primena.. Galbūt vyras tiek ir tenorėjo, Stelutės naivumą perpratęs. Nes iš tikrųjų tų grybų jiems ir netrūko- Stelos tėvukas ištisą kibirą smarkiai prislėgtą su čili pipirais kiekvienai žiemai uždovanodavo. Ir apie tai, kad vyrui strainumą krienai priduoda, stačiokiškai pajuokauti nepamiršdavo. „Na ką tu čia tėvai dabar“, - nejuokais susierzindavo santūrumu pasižyminti jo tyki žmona. Tačiau vis tiek atėjo laikas, kai sušlubusi sveikata tėvo grybavimo keliones pabaigė.. Kaip ir Stelos grybų atsargas..
Tiktai moteris niekaip tos grybavimo nostalgijos nepamiršo. Ją jau pažinojo visi gyvenvietės grybautojai, kad ši iš jų nupirks bent kokį atlikusį grybą. Dar ir vyras pakeitė profesiją- įsidarbino jūrininku. Senai jis apie šitą darbą svajojęs, guodė dūsaujančią, ašaromis apsipylusią žmoną:
-Tavo vardas juk žvaigždės pavadinimą reiškia. Tai ir šviesi tu man visada iš toli, iš to paties dangaus, po kuriuom abu būsime.. O vat pinigų dabar netrūks nei buto remontui, nei dukrų mokslams... Kartais jos rimtas vyras tikrai kaip poetas pakalbėdavo...
Na, o  per tuos trumpus sugrįžimus namo, apie grybavimą nebuvo nė kalbos. Dukros, nepatyrę vaikystės miške, mamos keistų kaprizų irgi nesuprato, nors patiekalus iš susmulkintų prieskoniuotų grybų mėgo, ypač virtienius su grybais. Vyresnioji, Kamilė, aplamai, suėjus tam skirtam laikui, išrūko iš namų studentauti. O Stelai, tas kvepiantis nenusakomais ypatingais kvapais miškas, tie po tęžtančiais lapais, po paslaptingai šiugždančiais po kojomis pluoštais susikryžiavusiais eglių spygliais besislepiantys kepurėti grybai, tiesiog naktimis sapnuodavosi. „O juk galiu ir pati viena pagrybauti, “- kartą jai šovė išganinga mintis į galvą. “ Automobilį vairuoju, kur miškas žinau- kodėl man ėmus ir nepasidarius pačiai sau nuotykio? “
Taigi vieną drėgną rudens savaitgalį, apsitūlojusi apsauginiais nuo lietaus drabužiais, skarele ir auliniais, nes visa žiniasklaida uoliai gąsdino sukeliančiomis nepagydomas erkių pavojumi ligomis, na tomis, - laimas, erkinis encifalitas, išsiruošė į žygį.
Jau pailsusi maloni rudeninė saulė dar tik iš palengvo žvalgėsi po tankų, apsidrabsčiusį žibančia rasa mišką, kuris iškart  apglėbė moterį savo kvepėjimo, burtingo šnarėjimo monais, - juk tai visai kitas pasaulis, kur širdis nuo vieningumo jausmo su gamta giesmes ima giedoti, pajunti kažkokią keistą, visai nesuprantamą laisvę, galbūt laisvę jausti ir kvėpuoti iš tikro, o ne taip kaip priimta, kaip reikia, kaip kitiems žmonėms atrodo. Juk ar ne apie lietuvius kai kuriuose šaltiniuose minima, kad jokie jie pagonys, bet panteistai- išvien su gamta. Taigi tarsi vaikystė protėvių pėdomis Stelai tą akimirką grįžo. O gal ta saulėta jaunystės karščio diena po egle.. Tik deja, kur bėjo, jei jau rasdavo, - tai tik kokią užgeltusią galvos skrybėlaitę užrietusią aukštyn apgailėtiną ūmedėlę arba visai sušutusį nuo senumo ir kirmėlių šilbaravykį. Bet kas gi čia- grybai?! Pagaliau moteris pamatė ištisą pulkelį pilkų grybukų, kurių viršūnėlės tarsi antpirščiai ant kotelių puikavosi. Nupjovė vieną, pauostė, lyg ir gerai kvepia. Na ir susidrožė visus krepšyn. Dar kiek paėjėjusi, kitą pulkelį pilkų stamantrybių rado ir tą džiugiai susirinko. Jau beišvažiuodama mažą pilkų nedažytų rąstų bakūžėlę užsiglaudusią prie pat miško pakraščio pamatė. ” Prie miško gyvena, tikrai grybus pažįsta”- pagalvojo pati sau. ” Reikia užsukti, pasiklausti ar geri tie grybai”.
Gailiai cyptelėjusias duris atidarė persilenkusi į kuprą markatnomis užtraiškanojusiomis akimis nenuspėjamo amžiaus, išausto daugybės raukšlelių veido, kietais baltutėliais plaukais senučiukė. Galima buvo spėti, kad regėjimas šiai jau apsilpęs.
-Ar senai čia gyvenate?, - apimta, savų, neduodančių jai ramybės, klausimų, paklausė Stela.
- Oj vaikeli kaip senai, kas tik šitos lūšnelės durų netrankė, nedrąskė- ir enkavėdistai ir partizanai. Baisūs laikai buvo, šeimas išdrąskydavo. Maistą po žemėmis užsikasdavome, nes viską, ką troboje rasdavo, atimdavo. O kaip laukdavome viens kito, kaip ieškodavome. Mama taip ir numirė belaukdama mano tėvo, savojo Juozuko. Kalbėdavosi su juo po drauge pasodintu klevu.. Na rodyk grybes, ką čia aš dabar savo senatviniais marazmais tau galvą suku.
Pakilnojo, pauostė, vieną daiktą sulaužė beapžiūrinėdama. Ir jauną gražią pilnakrauję moterį smailiu žvilgsniu nubraukė.
-Pilkutės čia mergaite, geros grybės, nebijok valgyti, - visai nuramindama seniokiškai drebančiu balsu patarė ir išlydėdama iki pat sukrypusių vartelių kažkodėl pridūrė, - žinok tik ištikimos moterys laimingos . Lyg kokia miško ragana burtažodį metė.
Stela grįžo namo džiūgaudama, valė beveik švarutėlius grybus ir linksmai šūkčiojo dukrai Ernestai kad jau jos šiandien tai tikrai skaniai prisivalgys. Kai puodas su viralu ėmė kunkuliuoti, moteriai virtuvę apėmęs kvapas pasirodė kažkoks neįprastas. Net ir dukra užsukusi iš savo kambario, kur uoliai buvo įnikusi į pamokų ruošą, paklausė:
-Ar tie grybai ne keistokai kvepia?
-Senai bevirėm tai taip ir atrodo, - ramiai patikino, pati visai tuo tikra nebūdama motina, dar pridūrė, kad bobutė prie miško sakiusi, jog grybai geri, o ji ten visą gyvenimą gyvena ir tikrai tuos dalykus žino. Tad nukošusi, perliejusi šaltu vandeniu, pripjausčiusi iki ašarų akis graužiančių svogūniukų, tąsia grietine apylusi, - nuskubėjo iki kaimynės savo žygiu pasigirti. O išeidama gerą šaukštą paragavo. Bekulniuodama siauru asfaltuotu keliuku burnoje pajuto neįprastą skonį. Negi tie grybai ne tiktai išvaizda, bet ir skoniu gali priminti kai ką.. Tai kad ne, tikri grybai kitokie, - staiga persmelkė ją negera mintis. O dubuo juk ant stalo, svogūniukais ištaisytas, - baisus nerimo karštis perėmė moterį. Ir jinai, jau net nebepasiekusi kaimynės kiemo, pustekinė pasileido namo. Ėjo taip sparčiai, kiek tik bevaliojo. Ernesta stovėjo prie dubens.
-Kiek suvalgei? - be užuolankų išrėžė vis dar neatgavusi kvapo motina.
-Tris šaukštus, - suglumusi, nepatenkintai paaugliškai vyptelėjusi, atsakė ši.
-Tiek ir užteks, - susinervinusi moteris čiupo dubenį ir be jokio gailesčio sukrėtė į klozetą. Ir tąsią grietinę, ir smulkiai pjaustytus svogūniukus ir kelių valandų virimą..
Na visokių tų grybų būna, - karštligiškai galvojo pati sau viena moteris, norėdama nuvyti šalin nermastingas mintis. Lyg ir apie žaliuokes sakoma, kad būgtai geri grybai, būgtai ne, ar tai virti reikia mokėti, per daugiau vandenų perpilti. Dėl visko liepė dukrai išgerti šilto vandens ir kišti pirštą gerklėn kad išsivemtų. Bet nepraėjo nė valanda, kai jokio piršto nebereikėjo ir dukra su motina pakaitomis tai kriauklę, tai unitazą kamavo. Skysčiai purškė, pylėsi smarkia srove kaip iš alaus bačkos ištrauktos volos ir pro visus galus. Neliko nieko kito daryti kaip skambintis greitąjai.
Tą savaitgalį turėjo grįžti vyresnioji dukra Kamilė. Ji ir grįžo. Stilinga ir puošni, su didmiesčio madų padiktuotais ryškiai raudonais lūpdažiais nuteptomis lūpomis. Stovėjo tiesi kaip mietas palatoje tarp dviejų lovų su intraveninėmis lašelinėmis. Mergina apmaudžiu balsu nuoskaudos neištylėjo:
-Na kodėl, mama, pas mus visada ne taip kaip pas visus? Tai buvo viskas, ką ta mergaitė- bundanti moteris, pasakė. Ji susirūpinusi, persigandusi švelniai glostė sesei plaukus, kuri atrodė tikrai blogiau už mamą, dėliojo vaisius, gėrimus, servetėles į spinteles ir pažadėjo pasirūpinti namuose likusia vieniša kate.
O nelaimėlė Stela kaltu balsu atgailavo ir gūdžiai susigraudus galvojo apie tai, kokios nuostabios ir supratingos užaugo jos dukros. Ir kaip tai išvis galėjo atsitikti, kai jų motina tokia nepataisoma svajotoja ir lengvabūdė, pasidavusi kaitrios vaizduotės užmančioms, vos pati nenumarino savo pačios dukros.. Ir kad gyvenimas toks nedėkingas dalykas, jog pagrybauti norisi, gaivaus miško oro įkvėpti.. Tik valgyti norėtusi ne pilkučių, ne žaliuokių, o užtikrintai sveikų baravykų.. Ir dar jinai galvojo, ką būtent norėjo ta keista močiūtėlė pasakyti tais žodžiais- „Ištikimos moterys laimingos“...
Galbūt norėjo pasakyti kad nėra jokio reikalo jai nuotykių miške ieškoti. Ir neapsigaudinėti grybais.. Tiesiog laikai dabar kitokie, moralė iškreipta žurnaluose prifotografuotų būgtais laimingų veidų, kurie štai tik išsiskyrė ir vėl kitą laimę, jau su kitu, susikūrė. O jos Vytas jau devyni metai kai vandenynų plotus matuoja. O karas juk tik keturis metus tetruko.. Bet va moterys laukė.. Nors ir tada visko būdavę... Ir kaip bobulė suprato kokia nerimastis jai kartais užeina? Bet juk nebuvo jų laikais tų žurnalų.. Ir vertybės, jos visai kitokios buvo.. Bet gal bobulės motinos Juozas jai iš pirmo žvilgsnio akin krito, o ne iš pareigos susituokti? Ir grybauti gal jis mėgo, o ne taip kaip jos Vytas, - tik bezdus spardyti? Kodėl gyvenimas visada duoda daugiau klausimų nei atsakymų? Gal tikrai žmogui reikia nesidairyti į praeitį besitikint, jog ji sugrįš. Laibomis vaikystės kojelėmis.. Juk ir tas laikas, kai į žemę atsispirti reikės anūkams, - nebetoli. O tada jau ne Stelos vėjavaikiškumo, bet gyvenimiškos išminties reikės.