Rašyk
Eilės (72421)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mašinos zuja lyg bitės laukuos, kartu ir aš, bėgu ir bandau pagauti tą nelemtą tėvelio ranką, kuri vis tolsta, galiausiai išnyksta rankų džiunglėse. Žmonių gausybė, miestas apgaubtas pilkos masės, kurios įkvėpus užmigti darosi vis lengviau. Sūrios ašaros teka įkaitusiais mano skruostais taip greitai, nespėju nusišluostyti, paslėpti jų paliktų pėdsakų. Rankos dreba, nebevaldau savo kūno ir krentu skaudžiai ant žemės, leidžiuosi mindžiojamas šių džiunglių gyventojų. Jaučiu kaip oda pasidengia purvu, kuris graužia plačiai atmerktas akis. Guliu ant žemės suvaržytas vijoklių pančių ir matau kaip lūžta mano kaulai, klausau jų skleidžiamų garsų, kurie virsta iškreipta muzika, skatinančia laukinius bėgti bei šokti vis greičiau. Ašaros virsta krauju, sugebu tik stebėti, kaip nueinančių džiunglių gyventojų batai nusineša dalelę manęs, kiekvieną kartą vis daugiau, tačiau taip pat ir vis mažiau. Guliu ant šaltos žemės, sustingęs, bejausmis lyg ledo gabalas, išskaptuotas į žmogui pažįstamą formą. Visad maniau, kad mirties patale mane turėtų supti karšto kraujo klanas, tačiau man nieko nebeliko, net numirti padoriai negaliu.
Vėl pabundu išpurtusiu veidu bei išsausėjusiomis lūpomis, o rūbai prilipę prie kūno lyg antra oda, sauganti nuo dienos baisybių. Giliai įkvėpiu per naktį nusistovėjusio, prakaito kvapo pritvinkusio oro ir nenoromis keliuosi iš lovos, vildamasis, kad ši diena bus kitokia, išskirtinė, visgi, šiandien iš Amerikos grįžta mano tėvelis. Tik praėjus kelioms minutėms, leidusioms man atsikvėpti po siaubingo sapno bei nusipurtyti tinko gabalėlius nusėdusius ant plaukų, kurie nevaldomai krito nuo lubų, suvokiau, kokia šiandien yra svarbi diena. Pajutau kaip veidą sušildė ryto saulė ir pažadino raumenis, štai ir ta šypsena, kurios tiek metų laukiau- nuoširdi mano šypsena.
Prisimenu skaidrų bei sodrų tėvelio juoką, kuris mane nuskraidindavo debesų paklotės link, kur saulė tarsi draugė kiekvieną kartą pasilabindavo. Pamenu, kaip vieną gražų rudens rytą mes keliavome grybauti, tik aš ir tėvelis. Tądien bėgau siauru, kitų grybautojų išmindžiotu, keliuku, tačiau mano akį patraukė saulės šviesoje, giliai tarp samanų pasislėpęs stiklinis akmenukas, bent jau taip atrodė iš toli. Nieko nelaukdamas išsukau iš keliuko ir apsėstas nežmoniško smalsumo bėgau link šviesoje mirgančio akmenuko. Atsidūręs pusiaukelėje pajutau kaip tvirta ranka sugriebė mano smulkų, kaulėtą petį ir privertė sustoti, nereikėjo net atsisukti, žinojau, kad tai mano tėvelis.
- Iš keliuko vienam nusukti nevalia. Eisim kartu, rodyk kelią. - tvirtas balsas tarsi griaustinis pažadino mišką, taip pat ir mane.
Užtikrintas savimi bei šokinėdamas iš laimės, vedžiau tėvelį samanų paklote spindinčio daikto link. Tėvelio milžiniški žingsniai neprilygo maniesiems, tačiau jis vis vien leido man žingsniuoti pirmesniam. Paėjus keletą minučių mes pasiekėme tikslą, tačiau kadaise spindėjęs ir savu žvilgesiu viliojęs akmenukas pasirodė esąs tik paprasčiausia metalo skeveldra, kažkada buvusi žaislinio lėktuvėlio sparno dalimi. Atsargiai ištraukiau tarp samanų pasislėpusią nuolaužą ir tarsi radęs didžiausią pasaulio lobį parodžiau jį tėveliui. Mano širdis suspurdėjo tarsi neramus paukštelis, kai išvydau, nors ir nedidelę, tačiau šiltą tėvelio šypseną. Jis ištraukė iš savo kišenės odinę virvelę ir atsargiai paėmė iš mano rankos sparno skeveldrą, pavartęs ją savo delne, surado smulkų plyšelį bei pakėlęs žvilgančias akis paklausė:
- Galima? - paklausė jis.
Nesuabejojau ir linktelėjau galvą ir nekantraudamas laukiau, kas bus toliau. Tėvelis pervėrė per plyšelį virvutę ir to pats nesuvokdamas įamžino šį atsiminimą. Jis įteikė dabar jau vėriniu tapusią žaislinio lėktuvėlio skeveldrą lyg medalį už mano smalsumą. Sėdžiu ant lovos krašto ir vartau rankose šią skeveldrą, kuri lyg deimantas spindi saulės šviesoje. Suspaudžiu ją taip stipriai, priglaudžiu prie širdies, užsimerkiu ir negaliu nesišypsoti, tik šis atsiminimas veda mane tolyn, skatina tikėti, kad tėvelis tikrai sugrįš.
Šviežios kavos kvapas pakutena mano nosį, netikėjau, kad jį dar kada nors pajusiu. Kava man primena tėvelį. Kiekvieną rytą jis kruopščiai atrinkdavo pupeles, jas paskrudindavo, rūpestingai sumaldavo, pasiimdavo savo mėgstamą puoduką papuoštą gėlių piešiniu ir užplikydavo verdančiu vandeniu. Taip būdavo visada ir mane jis pasitikdavo su tokia pačia šypsena su kuria dabar sėdžiu aš ant lovos krašto. Giliai atsidūstu ir tikiuosi įėjęs į virtuvę išvysti jį, skaitantį laikraštį ir gardžiai gurkšnojantį rytinę kavą, tačiau taip, žinoma, neįvyksta. Prie virtuvės stalo sėdi sesuo ir lėtai geria tą pačią kavą, kurią gerdavo tėvelis. Jaučiu kaip neapykanta seseriai auga, turbūt dėl menkniekio, tačiau ši kava nebuvo skirta jai, ji neturėjo teisės jos gerti.
- Kaip tu drįsti?! - išspaudžiu šiuos žodžius iš plaučių, tačiau mano vaikiškas balsas nesugeba išreikšti įniršio taip, kaip įsivaizdavau, todėl sesuo į mano jausmų proveržį atsako tik abejingu, gal šiek tiek sutrikusiu žvilgsniu. Tik tiek galiu iš jos tikėtis. Nesusivaldau, išplėšiu puodelį jai iš rankų ir sviedžiu jį į žemę, trapus porcelianas sudūžta ir šukės kartu su kavos tirščiais plačiai pasklinda ant supuvusių medinių grindų. Sesuo lėtai atsistoja, pakelia ranką ir tvoja man per skruostą iš visų jėgų, iš pykčio, kurį kaupė tiek metų. Susmunku ant žemės ir pakeliu sudrėkusias akis į jos nuvargusį, pasibjaurėjimo išdarkytą veidą.
- Tavo šlykštų ir nedėkingą elgesį pakenčiau labai ilgai, kodėl tau taip sunku suvokti ką dėl tavęs paaukojau? – jos tonas tampa griežtesnis bei rūstesnis su kiekvienu jos ištartu žodžiu, veidas persikreipia, tampa panašesnis į žvėries, kur žmogiškumui nėra vietos. Šis žvėris žengia žingsnį link manęs taip užtikrintai, su tokia jėga, kuri, atrodo, verčia virtuvės sienas sudrebėti, - Aš atsisakiau svajonių dėl tavęs, niekada nenorėjau, kad viskas pasisuktu šia linkme, tačiau dėl tavęs aš nebeturiu pasirinkimo, - žvelgiu į ją ir matau kaip jos akys lėtai nužiūri mane ir sustoja ties pakabučiu. Džiunglių gyventojos veide šmėkšteli gailestingumo vaiduoklis, tačiau jį greitai užgožia tas pats žvėris kupinas pykčio, tik dabar nežinau man ar pakabučiui. Žvėris griebia mane už rankos ir timteli savęs link, jaučiu kaip jo nagai įsminga odoje, prapjauna ją, leidžia kraujui nesuvaržytam tekėti, žvėris šypteli, - žinai, tu nesi vertas šio daikto, niekada nebuvai, - bandau išsivaduoti iš šio laukinio žvėries gniaužtų, tačiau jis sugriebia virvutę ir staigiu judesiu nutraukia pakabutį man nuo kaklo.
Guliu ant grindų tarp šukių ir kavos tirščių, užvertęs galvą stebiu kaip voras kruopščiai pina voratinklį ant lubų, tačiau pro šoną praskridusi musė jį išblaško ir visas jo darbas nueina šuniui ant uodegos. Girdžiu kaip sesuo nueina ir užtrenkia virtuvės duris už savęs, jų gaudesys pažadina mane iš savotiško transo ir suteikia kibirkštėlę drąsos jai pasipriešinti. Atsistoju ir einu tiesiai į jos kambarį, plačiai atvėręs duris tariu:
- Šis pakabutis priklauso man ir tik tėvelis turi teisę jį iš manęs atimti. - tariu griežtu, tačiau virpančiu,  vaikišku balsu.
- Tu jo nevertas, menkysta, gali verkti, gali klūpėti, net maldauti, niekas neprivers manęs jo tau atiduoti. - tarė ji žiūrėdama į mane iš viršaus, su iš pykčio išsiplėtusiomis šnervėmis bei trūkčiojančia viršutine lūpa.
- Tėvelis privers! Kai jis grįš iškart pastebės, kad neturiu...
- Jis miręs! Jis niekada negrįš! Jis niekada negers tos sumautos savo kavos ir niekada tau negrąžins šio pakabučio! - įsiutusi suklykė sesuo ir staigiai užsidengė burną rankomis.
Stoviu tarpduryje ir negaliu pajudėti, atrodo, kad kūnas man nebepriklauso, jaučiu šiltas sesers rankas, kurios tarsi kalėjimas surakina, neleidžia pabėgti. Trokštu iš jų ištrūkti, bet negaliu, turbūt tai riba, ties kuria sudūžta vaikystės svajonės ir sugriūna ateities planai. Visas kūnas dreba ir šaltis nubučiuoja mano odą, girdžiu sesers balsą ir vieną vienintelį žodį- atsiprašau. Jos karštos ašaros sudrėkina mano medvilninius marškinius, nustumiu ją kuo toliau nuo savęs ir pažvelgęs jai tiesiai į akis tariu:
- Laukiau, tiek metų jo laukiau ir pagaliau jis čia.
Krentu ant žemės lyg ant tuzino pagalvių, išgirstu sesers riksmą ir užsimerkiu paskutinį kartą, su viltimi sapnų karalystėje išvysti tėvelį. Tik šviežios kavos kvapas ir skaisti ryto saulė priverčia mane atverti akis. Netikiu tuo ką regiu, virtuvėje sėdi Jis- užsimetęs koją ant kojos, mėgaujasi rytine kava.
- Ko stovi kaip medis, bėk ir atnešk man laikraštį. - nusišypsojęs tarė tėvelis.
Tai yra amžinybė.
2019-08-31 17:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-02 08:56
Upė Piliakalnytė
Gražus užmanymas ir toks gerumo pojūtis paliko perskaičius. Padirbėti reikia. Kaip ten sako- poetas žodžio ieško 14 dienų :).
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-01 13:18
ONYX
Rašate gana vaikyškai biaviaik taritum rašitų pac jusų pėrsanažas. Ajšku mias abu galimia apsimiasti kat toks užmanimas eigu jum tynka. Daugėlis niat niasupras apė ką mias če )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą