Dienos žiotyse

Sapnavau Kubą,
senovines mašinas ir tiltą.
Sapnavau kubą,
o gal tai buvo Malevičiaus juodas kvadratas –
nebeprisimenu.
Pasimuisčiau dienos žiotyse,
pasakiau, kad pamečiau bilietą
į muziejų –
kamanės atvėrė duris,
apžiūrėjo –
matęs gyvenimo,
juodai baltas – dryžuotas,
savas.
Sako, užeik.
Aš žiūriu ir nedrįstu, lyg būčiau Japonijoj
ir, avėdamas namų batais,
eičiau į ne tą kambarį.
Stoviu ant tilto –
išlinkęs, kaip mėnulio nugara,
žiūriu į Kubos rankogalį,
toks spalvingas, net ir nuskuręs.
Paglostau kuprinės kišenėj atviruką –
Malevičiaus kvadratas.
Juodas.
Ir žengiu per perėją,
juodai baltais žingsniais,
parsinešti medaus iš spalvingos
kubiečio Chevrolet bagažinės.
Beveik pareinu iš už sapno padalkos.
Ir tikiuos, kad nemato kiti,
kaip skaičiuoju žingsnius iki jo.
Dar truputį.
Žiūrėk į rankas – nepabusi.
Burtas toks, sako.
Žiūriu į rankas – pilnos labirintų.
Suspaudžiam delnuose jų takus
pasisveikinę.
Medaus man, prašau.
Juodai dienai – kvadratu.
Pasitaiko tokių ten,
nubudus.

2019 05 07 (Po Raimondo Klezio pjesės „Dulkėti veidrodžiai“)