Kelionė -2- (2 versija)

Jūra. Ta pati beribė jūra, slepianti daug paslapčių ir ne tik... Nėra nei horizonto, nei matai, kur prasideda ar baigiasi dangus. Štai ir eina mergina su savo palydovu. Eina, eina, eina... Niekas nesikeičia, nesikeičia, nesikeičia... O kodėl? Mergina dažnai užsimena Šešėliui, kad viskas čia per daug blanku, nuobodu ir tuščia. O jis vis sako – dar ne laikas, reikia palaukti trupučiuką. Bet laikas eina? Jis nesustoja, tiksi tik tak ir tik tok. Reikia keistis. Reikia bet... sunku? Galbūt todėl negali niekas pasikeisti. Ah, Mergaitei kyla daugiau klausimų nei Šešėlis duoda atsakymų. Bet tai, ką Mergina išgirdo, nudžiugino truputi, nuramino ir tarsi padėjo pažvelgti į jūrą kitu kampu. Anot Šešėlio, kadaise čia buvo daug žemynų ir dar daugiau salelių, kur stovėjo pastatai, gražiausi meno kūriniai. Tačiau ne tai Merginą sužavėjo. Juk praeityje čia ir žmonių gyveno, bruzde bruzdėjo, o dabar – tyla, nieko nematyti. Jei Šešėlis nemeluoja, nors Mergina kartais suabejoja, šiuo momentu žmonės nesugeba rasti šios bedugnės, o tie, kurie ankščiau gyveno, jau senai jūros dugne miega. Taip, liūdna... Bet yra kaip yra. Spalvos irgi buvo. Šokiruoja? Galbūt... Pati Mergina tuo netiki, juk dabar taip tamsu, taip juoda... Juk tai negali būti tiesa. Ne, negali. Tyla. Klausimai baigėsi, Mergaitė su Šešėliu ir toliau keliauja į nebūtį, į tą tuštumą. Ilgas kelias, o Mergina vis tikisi kažko šviesaus pusiaukelėj...