Gražus butas

Gražus butas- tai nebūtinai šiuolaikiškai išremontuotas būstas. Tiesiog tai turi būti namų šeimininkui jauki erdvė, į kurią norisi sugrįžti..
        Butas, kurio duris džiugiai nusiteikusi Kazimiera pagaliau atrakino nuosavu raktu, gana jaukus- virtuvė nedidelė, su stiklintomis rusvo medžio spalvos spintelėmis, tokios pat spalvos stalviršyje įmontuota patogi kriauklė, - pietinėje pusėje, - šilta, maloni. Svečių kambarys įrengtas vakarų pusėje: ne itin plačios medinės, panašios kaip virtuvės spintelių riešuto spalvos palangės, - čia bus galima ir vieną kitą gėlės vazoną pastatyti. Miegamasis šiaurėje, - irgi gerai, geriau miegosis vėsoje. Na šiek tiek kosmetinio remonto reikia, - sienų spalva pablukusi, reikia lentynų jos keramikos darbams, paveikslams, nes moteris ne tiktai mokė dailės gudrybių vaikus mokykloje, bet atliekamu laiku ir pati stačia galva pasinerdavo į kūrybą. Vis dėlto šis būstas itin dailus, iš pirmo žvilgtelėjimo patiko. Taigi gal pagaliau atsikvėps nuo visų vargų ir negandų, persekiojusių ją paskutiniu metu. Juk jai viso labo penkiasdešimt penkeri metai, o jau palaidojo vyrą. Smarkaus, ūmaus būta žmogaus, paskutiniu laiku tiek daug girtuokliavo ir kėlė tiesiog nebepakenčiamas scenas namuose, kad moteris būdama arti nervinio išsekimo nebeapsikentusi nunešė pareiškimą skyryboms, kurias jau senų seniausiai nebetverianti nuo nesibaigiančių barnių šeimoje jų abiejų dukra siūlė. Bet skyrybų nebuvo, gyvenimas parėdė kitaip- jos Algis paprasčiausiai visam laikui užmigo automobilyje. Infarktas. Ir kaip jo nebus nuo tokio alinančio sveikatą gėrimo ir gausybės skolų, kurios nelauktai išlindo, palaidojus vyrą. Taigi, teko parduoti erdvų keturių kambarių butą miesto centre, prašmatnų automobilį ir pasirengti kuklesniam gyvenimui. Bet regis pagaliau stos ramybė moters gyvenime, pagyvens tvarkingai, gražiai, be triukšmo. Ir viską ji pasidarė kaip reikėjo, - įsigijo mažutį, ekonomišką automobilį, išsidažė sienas butelyje pagal savo skonį. Netgi originalų staliuką, su senovinės siuvimo mašinos juodomis metalinėmis raitytomis kojomis ir stiklo plokštės stalviršiumi per kurį švietėsi išmoningas raštas iš pačios suklijuotų jūrinių kriauklių, pasistatė virtuvėje taip suteikdama šiai patalpai ypatingą- dailininkės namų dvasią. Regis nė nepastebėjo, jog ištisi trys metai prabėgo belaistant raudonais žiedais apsipylusias begonijas ant savo žmogaus kapo.
          Ir regėjos jau gyvenimas galėjo pradėti tekėti vienoda ramia tėkme tikrai patogiame vienam žmogui bute, juk dukra jau pakėlė sparnus į savo gyvenimą, - sostinę Vilnių. Taip  gavosi, kad berods kūrybinga mama nė pati nesuprato, jog dalindamasi savo ambicingomis neišsipildžiusiomis svajonėmis su dukra, pati sumenkino gyvenimo provincijos miestelyje privalumus… Deja, nors butas ir naujai įrengtas, vis tiek labai tykus, net pelė nesukrebžda. Tiktai už lango automobiliai ūžauja, aidžiai suskardi gatve praeivių balsai taip priversdami tykumą namuose pajusti dar tykesne. Net gailiai suūžus daugiabučio vamzdžiams moteris iš netikėtumo krūpteli. Nelauktai moterį užklupę vieniši vakarai stojo  tokie nesuprantamai troškūs ir dusinantys, tarsi gyventų saulės iškaitintame bute neatsidariusi langų, kad nejučiomis ji įniko į socialinius tinklalapius internete ir susirado galybę pašnekovų. Kažko Kazimierina ilgėjosi. Galbūt trūko saugaus užnugario, tegul kartais ir besibarančio, tačiau kuriam galėtų išsisakyti savo kartkartėmis užplūstantį nevalingą nerimą, - dėl gendančio automobilio, monotoniškai įkyriai kapsinčio vandens čiaupo. Reikėjo žmogaus, kuris nors retkarčiais ją šveniai apsikabintų, priglaustų ir vienatvė taip kiaurai nebesmelktų širdies. Ir kai vienas iš internetinių pašnekovų, Mindaugas, pasiūlė susitikti, pagauta intuityvaus smalsumo taip ir padarė. Ir neilgai trukus Mindaugo marškiniai nukibo ant jos svečių kambario kėdės atlošo. Virtualus draugas staiga tapo tikras. Apie meilę Kazimiera kažkaip perdaug negalvojo, nes galbūt viskas liko ten, - už audringo Algio charakterio, jų vešėjusios skardžiu juoku jaunystės, dviese nueito netrumpo gyvenimo kelio ir tokios nepaprastai gražios dukters, kurios akyse išliko sutuoktinio akių mėlynumas. Bet suprantančio žmogaus  reikėjo ir Mindaugas buvo būtent toks, nepaisant to, kad jo marškiniai klaidžiojo po visą butą, nutūpdami netikėčiausiose vietose.
          Naujasis vyriškis, vos apšilęs kojas  namuose, pareiškė, kad tas imantrus virtuvinis staliukas kažkokia nesąmonė, nepraktiškas ir įkalbėjo moterį įsigyti paprastą standartinį virtuvės stalą. Kazimiera pakluso dar nė nenumanydama, jog dabar taip bus visada, nuolat teks ginčytis dėl naujų lentynėlių puodeliams sudėti, reikalingi ar nereikalingi kabliai ant kambario durų drabužiams pakabinti, ar būtina nutiškusi kalkėto vandens lašais plastiko užuolaida ties vonia. Kad jos meniškumo ir grožio supratimas pastoviai konkuruos su Mindaugo praktiškumo poreikiu. Be viso to, nors šis ir džiaugėsi  bendru gyvenimu, dažnai svarstė kad jiems kažko lyg ir trūksta. Vaikų, aišku, tokiame amžiuje nebeprisiplanuosi, bet vat kokį mielą, jaukų bendrą gyvūnėlį galėtų įsitaisyti. Tada Kazimiera jam pasipasakojo, kad kadaise turėjusi šunį. Ne taip senai jį ir palaidojo. Ir tiesą sakant dabar jai geriau be šuns- nebereikia rūpintis anksčiau atsikelti, kad išvesti į lauką, iš kambarių nebereikia valinėti prikritusių plaukų, jų ypač daug buvę paskutiniais metais, šuneliui karštant.
-Taigi nebutinai šuniuką, - atsargiai pertarė Mindaugas, - galima ir katiną, trumpaplaukį. Į lauką vesti nereikės, - dabar tiek visokių rūšių kraikų katėms prigaminta, jog nė nemalonaus kvapo nesijaučia. Moteris ilgai dvejojo, - gal gerą pusmetį. Tai, kad dabar turi Mindaugą, žinoma smagu. Bet jau dėl jo iš darbo namo skubintis reikia, valgio gaminimu rūpintis… Aišku ir pati prie to paties šilto, tinkamo skrandžiui maisto, pavalgo. Tačiau rūpestingai planuotas buto sutvarkymas, kur dar būtų erdvės pasidėti molbertui, darosi kažkokia jaukalynė. O katinas irgi tikriausiai prikurs savų rūpesčių. Vis gi vieną pavakarę moteris grįžo namo su mažyčiu katinuku, tuo iki plačių plačiausios šypsenos pradžiugindama Mindaugą. Na o mažas minkštas melsvaplaukis gumuliukas, vos jam išrinkus Marko vardą, paaiškėjo besantis katė. Teko pervardinti Marta. O kai švelniakailė naujakurė žvitriai stryktelėjo iki palangės ir ant grindų pabyrėjo smulkiomis į visus pašalius išsisklaidžiusiomis  juodomis kruopelytėmis žemės iš išversto vazono su tik sudygusiais cidonijų gležnais žalsvais daigeliais, Kazimiera suprato kad jos taip ilgai savyje puoselėta svajonė turėti gražų elegantiškai sutvarkytą butą dar toliau į sielos kampelį susitraukė, tarsi išgąsdintas ežys į kamuoliuką susiraitė...
          Išblaškyti po kambarius Mindaugo drabužiai, nevalyti batai prieškambaryje ir sparčiai augančios katytės vartomi gėlių vazonai dar nebuvo vienintelis Kazimieros rūpestis, - jos vyresnioji sesuo Genutė jau senokai gyveno viena ir sirgo depresija. Liga, deja, progresavo, sesuo nebeišeidavo iš namų netgi maisto produktų nusipirkti. Prisiėjo moteriai kas antrą dieną važinėti į visai kitą miestelio galą pas seserį su maistu, nes ši prie viryklės nebesiartino, o jei ką ir pasigamindavo, atmestinai palikdavo riogsoti tiesiog ant stalo neplautus indus  ir Kazimiera pasiraičiusi rankoves žvilgčiodama į laikrodį skubiai šiuos bružuodavo. Moteris labai išgyveno dėl sesers ligos, ją tiesiog apimdavo neviltis dėl suversto šios buto, buko tysojimo lovoje.
-Pažiūrėk į ką pavirtai – esi tikra dramblienė nuo savo nejudrumo! - netekusi vilties imdavo netgi dirbtinai pakeltu tonu šaukti ant jos, taip tikėdamasi  šią atvesti į protą. O kartą, radusi sesers auksinę grandinėlę susuktą į maišelį ir paslėptą virtuvės puode suprato, kad be gydytojų pagalbos nebeišsivers. Nes tų susuktų, sumezgeliotų maišiukų buvo prikaišiotas visas butas ir šiaip prikrautas keistų, nereikalingų net neišpakuotų, su kainomis ir etikėtėmis daiktų, kurių Genutė prisipirkdavo tais retais atvejais, kai pati sunkiai išdramblodavo į miestą. Neilgai trukus moterys išsiruošė į polikliniką, iš kur Genutės namo nebeįšleido, nedelsiant paguldė ligoninėn. Ilgus tris mėnesius išgulėjo stacionare Genutė, deja neatrodė žvalesnė, kai Kazimiera atėjo jos parvesti namo.
-Gal pirma užeinam pas mane, - paruošiau skanius pietus, - švelniai pakalbino seserį moteris.
- O vėliau tave automobiliu namo parvešiu, - pridūrė susirūpinusi stebėdama kaip ši negrabiais judesiais lėtai rankiojasi daiktus iš spintelės.
-Man viskas tinka, - negyvu balsu pritarė Genutė. Parėjus namo šlamštė kaip visada su apetitu ir gausiai, - Kazimiera sunerimusi stebėjo, kaip sparčiai nyksta kruopščiai kopūstlapiuose įraitytos mėsos balandėliai iš puodo ir patyliukais svarstė ar tik neteks dar dešrelių Mindaugui pravirti. Pasisotinusi Genutė sunkiai dūsuodama nukrypavo į svetainę, kur ir klestelėjo visu svoriu ant plačios dvigulės sofos.
-Man dar šiandien reikia į darbą, - susirūpinusi pasakė seseriai Kazimiera.
-Tai važiuok, - burbtelėjo mieguistas balsas betraukdamas ant stambaus kūno rastą Mindaugo nerūpestingai nušveistą kampan apklotą.
-Na gerai, vakare tave parlydėsiu namo, - giliai įkvėpė oro Kazimiera bandydama užgniaužti viduje kažin kokį keistą nerimą ir suskubo darban. Tačiau ir vakare Genutė krapštytis iš po apkloto nė nesiruošė.
-Ką gi dabar padarysi, matai visa nesava, nieko jai ta ligoninė nepadėjo, - teisinosi savo draugui Kazytė. Mindaugo būta geros širdies, su atjauta pritarė:
-Nagi tegu guli, atsigulės ir įsinorės namo.
          Štai taip Kazimieros mažas dailus menininkės butelis tirštai užsipildė gyventojais. Taip užsipildė, kad net katė Marta kartais bandydama prasmukti savais keliais netyčia atsitrenkdavo jei ne į Mindaugą, tai į pačią Kazimierą. Jau ir žiema ir pavasaris praėjo o Genutė iš svetainės niekur neina, vis dar niekaip neatsiguli ir net ne kartą pareiškė kad ir neis niekur. Sesuo regis visai aukštyn kojomis apvertė moters gyvenimą.
-O ko jai eiti?! - aštriai pareiškė nebijanti išsakyti savo nuomonės atvykusi pasisvečiuoti Kazimieros dukra.
-Valgyti paruošta, dirbti nieko nereikia, net jos apatinius tu, mama, skalbi, - aštriu priekaištu sužaibavo ryškiai mėlynos akys iš po juodų priaugintų blakstienų.
-O ką darysi, dukra, ką darysi, kad nesidirba jai.
-Gal ir nesidirba, bet ir gerai jai čia, tarsi kokiame prestižiniame viešbutyje, pati sakei, kad  savo draugus pas tave kviečiasi. O man jau visai nebėra kur apsistoti, gal į Martos namelį atsigulti? - jau visai suirzusi  liejo teisėtą pasipiktinimą dukra.
-Kaimynės paprašysiu kad priglaustų nakčiai arba pripučiamą čiužinį išsitiesti galime, - nusiminusi ištarė Kazimiera.
-Normaliai, dar gerai kad ant to čiužinio bomžai iš gatvės neguli per tavo gerumą, - apmaudžiai atsiduso dukra. Į Vilnių ji išsiruošė tą patį vakarą. O tuo tarpu Genutė tarsi negirdėjo to pokalbio, nors visada ausis ištempusi guli, jei sesuo su kuom nors kalbasi. Anaiptol, paskambinusi savo draugui Jonui patenkinta postringavo telefonu, kad Kazimiera lydeką kepė. Mindaugas žvejoti mėgstantis, pagavo šiandien. O kai šeimininkė ėmėsi šluotinėti kambarį ligonė  išbrinkusiu nuo drūtumo pirštu dūrė į kampą:
-Ten, anava ten, dar kažkokia plunksna guli.
-O tu pati pasijudinti ir paimti tos pluksnos negali? - paklausė Kazytė lūžtančiu balsu ir pagaliau pratrūko, tarsi toji kantrybės veržlė, kuri vertė ją su viskuom taikstytis, atsiprašinėti aplinkinių, neatlaikiusi spaudimo būtų pertrūkusi, - jau visa gerkle ėmė garsiai rėkti, šaukti, už ką jai visa tai, kas jai padėjo kai su maža dukrele ant rankų dar ligotą motiną slaugė, kas jai padėjo tėvus pasilaidoti ir visus kitus nebesuskaičiuojamus blogumus jau liete liejo nebesivaldydama, kad tiktai nebelūžtų tas balsas gerklėje, kad užtektų piktumo baigti tvarkyti apveltus kambarius.     
          Nepyksta ant sesers Kazimiera, tikrai nepyksta, jai nuoširdžiai žmogiškai gera rūpintis savo artimu, bet taip apmaudu, tokia neviltis ir bejėgiškumas apėmė dėl to, jog svajonė gyventi tvarkingai, lengvai ir elegantiškai kažkur elegantiškai išskrido. Plast paplast. Tarsi nematyta spalvota paukštė vaivorykštės spalvomis trumpam suraibuliavo, sumirgėjo akyse ir prapuolė aukšto dangaus platybių pilkumose…