Rašyk
Eilės (73058)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







IGLĖ

Žinojau, kad už šitų sunkių medinių durų manęs laukia nemalonumai. Supratau tai iš karto kai pasiuntinys pranešė, jog kunigaikštis nori su manim pasimatyti. Net neįtariau kas dabar galėjo būti negerai, bet atrodė, kad su kiekviena diena iš manęs vis labiau tikimasi blogo. Dar užvakar girdėjau, kad atėmiau kaimynų karvėms pieną, šiandien nežinia kas jau paskleidė žinią, kad puodžiaus sūnaus raišumas irgi kažkaip su manim susijęs. Nepaisant to, kiek Juna jiems aiškino, kad laumės tokiais dalykais neužsiima, neatrodė, kad kas nors tuo buvo įtikintas.
Giliai įkvėpusi pastūmiau duris. Priešais atsivėrė kunigaikščio menė nušviesta popiečio šviesos, sklindančios per nedidelius stiklo langelius – vienintelius tokius visoje mūsų gyvenvietėje. Kaip seniai čia nebuvau. Akimirką atrodė, kad niekas šioje vietoje nepasikeitė nuo tada, kai dar maža, ateidavau čia su tėčiu ar mama pas kunigaikštį Vilkgailą. Aukštos lubos, rąstinės sienos, nukabinėtos medžioklės trofėjais, dideli drožinėti baldai, platus kilimas po kunigaikščio kėde. Ir tik pažvelgus į žmogų, jau tiek laiko sėdintį Vilkgailos vietoje, visi tie gražūs atsiminimai sutrupėjo. Viskas pasikeitė per stipriai.
Kunigaikštis Skiriotas dabar buvo ne vienas. Šalia, kambario gale, stovėjo Butautas – jo patikėtinis ir draugas, kaip visad rimtas ir įsitempęs. Prie jo diržo, kaip įprastai, kabėjo kalavijas. Kairėje, ant žemesnės kėdutės, apsigobusi tokia ryškia, raudona skraiste ir susidėjusi rankas ant išsipūtusio pilvo droviai šypsojosi kunigaikštienė Auktuma. Beveik nepažinojau jos; tepraėjo, rodos, tiek nedaug nuo tada, kai ji tapo Skirioto žmona, bet jau nešiojo jo įpėdinį. Vis tik labiausiai nustebino ketvirto žmogaus buvimas čia. Šalia Auktumos, susigūžusi ir nuleidusi galvą stovėjo Ukmė.
- Kvietėte? – paklausiau, nulenkdama galvą.
- Prieik.
Žengiau jų link. Skirioto žvilgsnis man artėjant darėsi vis rūstesnis.
– Ar neturi man nieko pasakyti?
Išsitiesiau ir įdėmiai pažvelgiau jam į akis. Kuo dabar turėčiau prisipažinti nuoširdžiai nežinojau. Tuo labiau, jei tai susiję su Ukme. Iš jos pačios dar nebuvau nieko blogo apie save girdėjusi. Kaip tik, rodos, dar visai neseniai ji buvo pas mus užėjusi. Nesulaukęs atsakymo Skiriotas vėl prabilo:
– Maniau, buvom sutarę, kad kol gyveni tarp mūsų, šešėlių nebekviesi?
Tarsi šaltas vanduo perliejo nugarą. Kviesti šešėlius? Kodėl turėčiau? Papurčiau galvą.
– Aš ir nekviečiu.
– Tikrai tai sakai? Nes aš girdėjau ką kitą. – Skiriotas atsisuko į Ukmę. – Pakartok tai, ką sakei man.
Jos drėgnas nuo smulkių prakaito lašelių, riebaluotomis plaukų sruogomis pridengtas veidas atsisuko į jį, lyg tikslintųsi ar gerai išgirdo. Kunigaištis linktelėjo. Moteris atsiduso, sukosėjo ir tada, lėtai ir negarsiai ėmė kalbėti žiūrėdama tik į jį.
– Vakar vakare savo namie mačiau šešėlį. Jis tiesė rankas iki mano miegančio vaiko ir norėjo paimti.
Kunigaikštis dabar nužvelgė mane laimėtojo žvilgsiu. Stovėjau abstulbusi ir nebesinorėjo nieko sakyti. Nebent suklupti čia pat ir pabandyti rankomis užsidengti nuo šitų žmonių ir nuolatinio jų melo. Kodėl Ukmė tai sako? Ką aš jai padariau? Juk tikrai, dar užvakar...
A, štai kas!
– Ukme, – šūktelėjau taip, kad ši net krūptelėjo. – Tau pasirodė. Tai negalėjo būti šešėlis, aš jo nekviečiau.
– Ukme, gali eiti. Ačiū. – nutraukė mane Skiriotas. Moteris, lyg nesuvokdama ko jos prašo, vėl atsisuko į jį. Jis mostelėjo ranka durų link. – Eik.
Galop ji pakluso ir neskubiai išėjo. Nutariau jos nestabdyti ir palaukiau, kol durys užsivėrė.
– Kunigaikšti, prisiekiu, tikrai nekviečiau jokio šešėlio. Ukmei pasivaideno. Ji dar užvakar buvo pas Juną. Ji sunkiai serga. Juna jai davė žolelių mišinio nuo karščiavimo. Maža kas jai gali pasirodyti. Juk pats žinai, jei jau šešėlis ištiesė į jos vaiką rankas, jis turėjo būti...
– Tylėk, kol į tave nesikreipiu! – suriko Skiriotas. Jo veidas ėmė rausti iš įsiūčio. – Iki šiol aš tave užstojau kriviui, aš jį tikinau, kad tu nesi pavojinga, kad galim leisti tau čia gyventi, bet jei tu taip elgiesi...
Jis nutilo lyg norėdamas priversti mane išsigąsti. Nenusisukau. Tebežiūrėjau į juos abu ir laukiau. Prieš akis iškilo Skiriotas tą dieną prieš metus, maldaujantis manęs padaryti kažką irišgelbėti juos visus nuo mirties, išgelbėti jo brangųjį krivį Rūną. Tada jis atrodė taip stipriai kitaip. Skiriotas jau pamiršo. Visi jau pamiršo. Ar jiems atrodo, kad pamiršti galiu ir aš?
– Jei taip elgsiesi, Igle, aš būsiu priverstas sutikti su kriviu. Supranti?
Jo balsas buvo ramesnis ir atsikvėpusi aš vėl pravėriau lūpas. Tačiau jis mostelėjo ragindamas tylėti.
– Aš nenoriu klausytis tavo pasiaiškinimų. Aš tik noriu, kad laikytumeis mūsų susitarimo.
– Aš ir laikausi.
– Tada tikiuosi, kad šitoks pokalbis niekada nepasikartos. Aš, kaip ir tu, tik rūpinuosi savo žmonėmis. Ir taip pat, kaip ir tu, nenorėčiau, kad mano artimiesiems kas nors nutiktų.
Sustingau. Paskutinį sakinį jis ištarė taip lėtai ir grėsmingai, kad... Ar aš teisingai supratau? Ar kunigaikštis man grasina? Man? Pyktis ėmė kunkuliuoti krūtinėje. Tvardžiau savo lūpas, kad nieko daugiau jam nepasakyčiau, nes dar supratau, jog vėliau to gailėčiausi, tik žiūrėjau į tas melsvas neramias akis ir bandžiau įtikinti save, kad jis suklydo rinkdamasis žodžiu, kad jis nebandė man pažadėti pražudyti dar vieno mano mylimo žmogaus. Jau sukausi  tetrokšdamas kuo greičiau iš čia išeiti, bet tuo metu Auktuma nuleido rankas ir tyliai prabilo:
- Igle. Pasistenk suprasti. Aš daugybę kartų girdėjau kaip tu išgelbėjai visus nuo artėjančios kalavijuočių armijos iškvietusi tas protėvių dvasias. Suprantu, kad dėl to turėjai daug paaukoti, ir mes visi tau visuomet liksime dėkingi. Tačiau suprask ir mus. Žmonės nepratę gyventi su laume, jiems baisu. Ypač kai ta laumė gali ir vėl iškviesti tą šešėlių kariauną. Jei pati supranti, kad negali valdyti savo galių, būk gera, paklausyk krivio ir pasitrauk atokiau.
Ir Skiriotas, ir net Butautas, dabar su nuostaba žiūrėjo į Auktumą. Buvau tikra, kad pirmą kartą girdžiu jos balsą. Ji buvo beveik mano bendraamžė, neišvaizdi moteris nusklembtu smakru, kuri vietoj žodžių žmonėms atsakinėdavo tik šypsena ar rankos mostu. Maniau, kad ji čia sėdi vien tam, kad pasirodytų. Pasakiusi tai ką norėjo, ji tarsi atsiprašydama šyptelėjo ir vėl sudėjusi rankas ant pilvo nutilo. Tačiau šį kartą, toje drovioje šypsenoje man pasirodė kažkas kraupiai pažįstamo.
2019-08-18 14:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-27 08:04
Aurimaz
Romano pradžia... Dar prisimenant "Alsuojančią Tamsa", man čia pernelyg gerų asociacijų nekelia. Neabejotinai, raštas aukšto lygio, personažai ok, jų vardai ok ir taip toliau.
BET...
Jei tai kūrinys apie tai, kaip laumė bus palaipsniui suvaržyta ir nukankinta iki mirties, ir nesugebės nė per plauką pasipriešinti, tai aciprašau - aš ne mazochistas ir su tokia srove neplaukiu :D Bet dėl viso pikto pasiliksiu su keliais būsimais skyriais, pasitikrinsiu, kas ir kaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-24 21:46
Vaisgamta
Įdomu skaityti, gražūs vardai, kiek trukdė klaidelės tekste.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-12-23 21:47
Kiras
Kad epizodą Sesė mėta gali gerai išdėstyti, tai to iš jos neatimsi, o kadangi čia ir yra tik vienas epizodas, tai nelabai ką daugiau galima pasakyti. Gal tik tiek, kad kai visas veiksmas nupasakojamas pirmuoju asmeniu ir jis yra to veiksmo dalyvis, tai man kiek kliuvo, kad pagrindinė veikėja aiškina, kodėl jai tas ar kitas dalykas pasirodė. Taip analizuojama, kai pasakojama kokiam nors kitam veikėjui ar apmąstoma vienumoje, o įtempto pokalbio metu, kur daugiau viskas pasireiškia emocijomis, t.y. trumpomis replikomis ir klausimais mintyse, ką beje vietomis sėkmingai tai naudojate. Jei Iglės vertinimus ir mintis čia bandytum išreikšti per emocijas  mano galva, mažiau liktų to "modernumo" įspūdžio, apie ką čia rašė vienas komentatorius. Jausmų raiška mažai pasikeitė per amžių amžius, ko nepasakysi apie mąstymo ypatumus.   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-19 17:46
Borėjas
Pateikta nemažai veikėjų, bet jie charakteringi, sekti istorijos eigą lengva, pasakojimas intriguoja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-09 16:20
Sportbatis
Kokio jums reikia konteksto, jeigu čia yra visiška pradžia? Kontekstas bus tada, kai bus ir tęsinys. Tikriausiai. Na čia jau nuo autorės priklausys.

Šiaip viskas gana sklandu, dialogai ir personažai atrodo charakteringi, šioks toks istorinis background'as atsiskleidžia, žodžiu viskas savo vietoj, bet minusiukas už mažą apimtį - jeigu būtų kiek daugiau, matyt ir apie kontekstą čia niekas neklausinėtų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-09 15:45
Aihara
Neskaičiusiems pirmųjų dalių gali būti sunku suprasti, kas čia vyksta. Trūksta konteksto. Kas tie šešėliai, kodėl Iglę kunigaikštis išsikviečia, kodėl ji laumė ir gyvena su žmonėm. Ir kas ta Auktuma - aš jos neprisimenu iš pirmųjų dalių, tai nors sakinuką jos atsiradimui miestelyje būtų galima parašyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-09 10:02
lllllllll
Turėčiau dvi pastabas, vieną, kaip ištraukai, o kitą kūrinio pradžiai.
Ištraukoje mes lyg ir negauname to "rūko šnabždėjimo", ir iš to man išplaukė, kad pradžioje būtų gražu, įtrauklu ir logiška pavaizduoti kad ir sceną su tuo vaiku ir šešėliu. Arba kažkaip parodyti šešėlio atsiradimą, kažką mįslingo, intriguojančio...
Pats tekstas kokybiškas, lengvai skaitomas. Kalbos stiliuje norėtųsi šiek tiek archaikos ir mažiau šiuolaikiniu kalbamųjų konstrukcijų, tokiu kaip pvz. "tokiais dalykais neužsiima" ir panš.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-06 10:34
Kukumakus
"...neįtariau kas dabar galėjo būti negerai..." - susidaro įspūdis, kad ji dažnai kviečiama pas kunigaikštį. O vėliau aiškinate, kad "...seniai čia nebuvau...". O toliau vėl tas pats žodis "dabar" - "...Kuo dabar turėčiau prisipažinti nuoširdžiai..." Arba, jei neliktų to "seniai čia nebuvau", viskas stotų į savo vietas. O dabar tai kažkaip painu, neaišku - ypač, nes tai romano pradžia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-19 20:30
sesė mėta
Hm, įkėliau be konteksto. Taip, tai ištrauka iš romano. Tiksliau jo pradžia. Tai jei dar kas skaitysit ir komentuosit, galit komentuot turėdami tai omenyje - t.y. ar tai yra gera pradžia? arba kuo ji bloga?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-19 18:00
Egla
Čia gal ištrauka iš romano? įdomu būtų paskaityt visą, jei taip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-19 13:32
Nukainotas
„maldaujantis manęs padaryti kažką irišgelbėti juos visus nuo mirties“ Ne kažką, o ką nors.

Toks jausmas, kad trūksta daug kablelių, pvz. „Supratau tai iš karto(,?) kai pasiuntinys pranešė“. Bet gal čia jie nebūtini, juk būna kai kada teisingai ir su ir be, ar čia tas atvejis?

Kas yra nusklembtas smakras? Man niekada niekas nepaaiškino :)

Jei aš būčiau kunigaikštis, tai jau tikrai nesirinkčiau neišvaizdžios, kaip Auktuma :)

Kas ta Juna? Laumės asistentė? Giminaitė?

Kai tekstas nuobodus ir neįdomiai skaitosi, tai man patinka, jei jis bent jau trumpas. Čia atvirkštinis atvejis - norėjau daugiau, tai lauksiu tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą