Esu iškankintas asmeninės šeimos tragedijos.
Mirė sūnus. Mėsa dar gyva, bet žmogaus siela,
Jau paliko organizmą. Apmaudo ir frustracijos
apimtas pabėgau. Sūnaus veide matydavau mielą
Berniuką. Šiandien, aplinkybės nuplėšė aktoriaus kaukę.
Pamačiau įžūlų, žiaurų, negailestingą niekšą.
Paklausiau, kas išugdė tavyje laukinę kiaulę.
Jis atsakė: tu. Mano širdžiai tapo ankšta.
Pravirkau. Gali būti, kad jis teisus.
Gali būti, kad sąmoningai mane skaudina.
Mano gyvenimas - tarsi sapnas baisus.
Daug kartų sapnavau košmarus. Niekas nežadina...
Palikau savo namų griuvėsius, atėjau prie Vakarų sienos.
Jei bus toks Visagalio noras, - sulauksiu šviesios dienos.