po taško

tapau savo kasdieną
van Gogo spalvom
dažau būties epizodus
įspraustus į pilką rutinos trafaretą

Arčimboldo stiliumi kuriu autoportretą iš
prisiminimų miglos bet
negaliu atsikratyti jausmo jog kopijuoju     
svetimus gyvenimus

kasdien bandau sukurti kažką ypatingo
iš  akimirkų raibulio
iš ryto su balintos kavos atspalviu
įkaitusiu asfaltu alsuojančio raudono vidurdienio
vakaro su žaliu vėsos vėju

nakties kurios spalvos neįžvelgiu pro nerimo šydą
po kuriuo slepiasi Dali vaizdinių šizofrenija
o jei rytoj nustosiu piešti ir
Malevičiaus juodo kvadato vaiduoklis
mano piešiny
pavirs į juodą tašką

po taško nėra nieko
tik tuštuma bet
mano piešiny ji bus žydra kaip rugiagėlė
blunkančios pievos pakrašty...