Pagairėj

Pagairėj vėjų meilę blaškomą regėsiu-
Be žodžių, baramą ir ieškančią širdies,
Kai nereikės  dėl jos nei krist, nei nusidėti,
Tik dar į ją prašau įpilt ugnies.

Vienatvėj degė ir liepsnojo – ne pavėsy,
Vienatvėj tiltus į žvaigždes ir saulę ties,
Ir dovanos kažkas ant lūpų giesmę,
Ir ji kažkam devynbalse skambės.

O išnykimo, baimės ir mirties šešėli,
Šalin! Aš dovanosiu Žemei skrendančius žodžius,
Nors nepakilsiu aš iš nevilties ir gėlos,
Dėl žemės šios grandinių mano lūpos džius.

Tad neškit mano giesmę, tyros sielos,
Ir man prasmė tai ir paguoda bus!

Viltė