šalto vakaro bliuzas

Ir prisigersi vėl – na tarsi... na
lyg ta apytuščių akučių kriuksinti,
iki kai nei ramina ir nei erzina
tyla po vienetų gal tūkstantį,
tyla – jos vilkstines ir aibes
turėsi legionais ir ieškosi priešo,
ieškodamas taurės ir nesugraibęs
tamsoj kažko, pajusi riešo
kely kažkokius ašmenis lyg vėsą,
o staltiesės kažkaip nejusi,
išgirsi – ant grindų nukrito Hessė
ir vėją gaudo puslapiai po gūsį,
bet ar užuolaidos dar šlama
ausis neleis įvertinti, ausis to
neleis kerštaudama, kad amą
prarastum, lauktumei taksisto,
kad jis nuvežtų į belapį parką
ir visą kelią iki ten tylėtų,
tyla – kaip lubos, o kaip arka
tyla nakties, joje minčių baletų
siužetai įkyrėjo iki kaulų,
iki tėkmių krantų kitų, lai
jos išskalauja tavyje užgaulų
stiklinį ego, miego tarantulai
paskolina veiksmingų baimėms
nuodų ir liks tik grįžti. Pėsčias
nepavėluosi niekur. Tik labai ims
pagunda rėkt. Lyg būtum nėščias.